Laisvamanybė

Laisvamanybė – filosofija, teigianti, kad mąstymą, socialines ir politines nuostatas bei mokslinį pažinimą reikia atsieti nuo dogmų, tradicijų ir religinių autoritetų.^[1] Susijusi su ateizmu ir sekuliarizmu.^[1] Visuomenėje keičia socialines politines pažiūras, galiausiai ir kultūrines normas.^[1]

Laisvamanybės bruožų yra antikos filosofijoje.^[1] Viduramžiais laisvamanybė reiškėsi dvejopos tiesos forma.^[1] Laisvamanybės forma – deizmas – paplito Šviečiamajame amžiuje tarp prancūzų enciklopedininkų ir anglų filosofų.^[1] Gamtotyros, pozityvizmo ir materializmo vyravimas lėmė laisvamanybės suklestėjimą – ji tapo organizuotu tarptautiniu judėjimu. 1880 m. Briuselyje įsteigta Pasaulinė laisvamanių sąjunga.^[1] 1952 m. Amsterdame įkurta Tarptautinė humanistinė ir etinė sąjunga, vienijanti apie 20 laisvamanių organizacijų.^[1]

Laisvamanybė Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmas lietuviškas laisvamanių organizacijas kūrė dr. Jonas Šliūpas. 1895 m. įkūrė „Spindulio“ laisvamanių organizaciją, 1900 m. Lietuvių laisvamanių susivienijimą Amerikoje, 1910 m. Lietuvių laisvamanių sąjungą, o vėliau, 1918 m. Lietuvių laisvamanių federaciją bei 1935 m. Laisvamanių etinės kultūros draugiją. Lietuvoje judėjimas tapo organizuotu tik atkūrus nepriklausomybę.

Nuo 1933 m. pradėtas leisti dvisavaitinis laikraštis „Laisvamanis“, kurį netrukus pakeitė „Laisvoji mintis“. 1939 m. laikraščio „Laisvoji mintis“ tiražas siekė 5000 egzempliorių. Buvo leidžiamos įvairios religiją ir jos etiką kritikuojančios knygos.

Ginkūnuose įkūrė savo kapines, vėliau jas įkūrė dar 13-oje vietų (Kupiškio laisvamanių kapinės ir kt.). Telkė įvairius meninio pobūdžio kolektyvus, orkestrus, chorus ir panašiai. Išlaikė 16 viešųjų bibliotekų. Didelį dėmesį skyrė paskaitoms, susirinkimams, vakaronėms.

Tarpukaryje Lietuvos laisvamanių judėjimas siekė įvesti civilinę metrikaciją, nuo tikybos pamokų atleisti netikinčiųjų vaikus. Reikalavo valstybinių švenčių pilietinio pobūdžio įvedimo, kėlė mintį apie reikalingumą sukurti Lietuvos tautinę bažnyčią.

Sovietmečiu laisvamanybė, tuomet vadinta ateizmu, turėjo oficialios ideologijos statusą. Materialistinės pasaulėžiūros ugdymas tapo mokyklų, kultūros įstaigų, laikraščių bei žurnalų, partinių bei komjaunimo organizacijų auklėjamosios veiklos dalimi. Pertvarkos metais ir nepriklausomos Lietuvos laikais tai buvo atšaukta. Laisvamanybės propagavimas sunyko. Visgi 1992 m. žurnalisto Jono Sakalausko iniciatyva buvo atgaivinta Lietuvos pasaulietinės kultūros draugija (LPKD), kurios aktyvistai laikas nuo laiko pasireiškia žiniasklaidoje, internete, reguliariai leidžia savo puslapį „Laisvoji mintis“ laikraštyje OPOZICIJA. 2002 m. įvykusiame III LPKD suvažiavime jos pirmininku išrinktas žinomas visuomenės ir politikos veikėjas Algirdas Kunčinas.