Laikinas sulaikymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Emblem-paragraph.svg  Straipsnio tekstas ar jo dalis yra teisės akto ar jo fragmento kopija, kurią dar reikia pritaikyti Vikipedijai.
Pritaikykite pateiktą medžiagą Vikipedijai – perrašykite enciklopediniu stiliumi, apibendrinkite ar pan. Galite pateikti pasiūlymų diskusijose.

Laikinas sulaikymas - procesinė prievartos priemonė. Prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Jei asmenį sulaiko ne prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apie sulaikymą tuoj pat turi būti pranešta policijai (LR BPK 140 str.).

Sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šios sąlygos:

  • paaiškėja, kad yra LR BPK 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos;
  • tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų;
  • nėra galimybės šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo.

Apie kiekvieną ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kito asmens sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui išsiunčiant laikino sulaikymo protokolo nuorašą.

Trukmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Didžiausias laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos. Jei LR BPK 140 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikomas asmuo anksčiau procese buvo apklaustas kaip įtariamasis, laikinas sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip 24 valandas, prokuroro nutarimu šis terminas gali būti pratęstas iki maksimalaus laikino sulaikymo termino. Jei sulaikytam asmeniui reikia skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per 48 valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris LR BPK nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą. Laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje.

Apie asmens sulaikymą per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo laikino sulaikymo protokolą.

Laikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą ne vėliau kaip per 24 valandas turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus LR BPK 187 straipsnyje numatytus veiksmus.

Apie sulaikymą nedelsiant pranešama LR BPK 128 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka.

Sulaikytas asmuo turi būti nedelsiant paleistas, jeigu:

  • nepasitvirtino įtarimas, kad jis padarė nusikalstamą veiką;
  • nustatyta, kad nėra LR BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų ar suėmimas nėra būtinas;
  • baigėsi įstatymo numatytas sulaikymo terminas;
  • teismas priima nutartį atsisakyti skirti suėmimą.

Laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką (LR BPK 140 str.).[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]