Labradoro srovė
Labradoro srovė – šaltoji paviršinė srovė Atlanto vandenyno šiaurės vakaruose, prie Kanados krantų, vakarinėje Labradoro jūros dalyje. Prasideda nuo Deiviso sąsiaurio, susijungus palyginti šiltai Vakarų Grenlandijos srovės vakarinei atšakai su Bafino Žemės šaltąja srove.[1] Teka per Labradoro jūrą palei Labradoro pusiasalio ir Niufaundlando krantus (Dėl žemyninio šelfo Labradoro srovė šelfo pasiekia tik 600 m gylį) iki Didžiosios Niufaundlando bankos, kur susiduria su šiltąja Golfo srove ir neria po ja gilyn (šioje vietoje būna dideli rūkai).[2][3]
Srovės greitis 25–50 cm/s, debitas nuo 3,4 mln. iki 5,4 m³/s.[2] Vandens temperatūra žiemą -1 °C, vasarą nuo 2 °C šiaurėje iki 10 °C pietuose. Druskingumas 31–34 ‰.[3]
Labradoro srovė atplukdo ledų ir ledkalnių maždaug iki 40° šiaurės platumos ir taip kelia pavojų laivybai.[2] Daro įtaką Šiaurės Amerikos rytinių pakrančių orams[3] iki pat Keip Kodo kyšulio.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Labrador Current. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 244
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Labradoro srovė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007