LETA

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
LETA
Formažiniasklaida
Įkurta1919 m.
Įkūrėjas (-ai)Latvijos vyriausybė

LETALatvijos nacionalinė naujienų agentūra. Būstinė Rygoje. Renka ir teikia naujienas žiniasklaidai, valstybės bei privačioms institucijoms.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybinę naujienų agentūrą Latopres 1919 m. Liepojoje įsteigė Latvijos laikinoji vyriausybė. Tais pat metais agentūra perkelta į Rygą ir tapo pavaldi Latvijos užsienio reikalų ministerijai, 1920 m. reorganizuota į Latvijos telegramų agentūrą (Latvijas telegrafa agentūra, LETA). Bendradarbiavo su Estijos Estur, dabar ETA, Lenkijos PAT, dabar PAP, Lietuvos Elta, Didžiosios Britanijos Reuters, Prancūzijos Agency Havas, Vokietijos Wolffs Telegraphisches Büro agentūromis, palaikė ryšius su 26 tarptautinėmis ir nacionalinėmis agentūromis. Nuo 1927 m. veikė savarankiškai. Iki 1940 m. išleido daugiau kaip 240 knygų. Užfiksavo okupacinės tarybinės kariuomenės įžengimą į Rygą 1940 m. birželio 17 d., vėliau šią vaizdinę medžiagą išgabeno į Švediją. TSRS okupacijos laikotarpiu buvo TASS padalinys, iš pradžių pavadinimu Lattag, nuo 1971 m. – Latinform, neturėjo ryšių su užsienio agentūromis. Nuo 1990 m. vėl veikia pavadinimu LETA kaip nacionalinė naujienų agentūra. 1997 m. privatizuota.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Informaciją perduoda latvių, anglų ir rusų kalbomis. Kiekvieną dieną internete paskelbia apie 750 pranešimų socialiniais, politiniais, ekonominiais, kultūros, sporto ir kitais klausimais. Bendradarbiauja su Reuters, BBC, DPA, PAP, ELTA naujienų agentūromis. Nuo 2006 m. ITAR-TASS agentūros oficiali partnerė ir jos informacinės produkcijos Latvijoje skleidėja. Turi specializuotą verslo informacijos internetinį portalą „nozare.lv“, su verslo mokykla „Turiba“ leidžia žurnalą „Kapitals“, laikraštį „Izglītība un kultūra“.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Domas ŠniukasLETA. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 42 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]