Lietuvos lauko etmono grenadierių vėliava
| Lietuvos lauko etmono grenadierių vėliava | |
|---|---|
 Grenadierių dalinio karininkas ir grandinis | |
| Veikė | 1717–1794 m. |
| Valstybė |  Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Abiejų Tautų Respublika
|
| Pavaldus | Lietuvos didysis etmonas |
| Rūšis | Pėstininkai |
| Dydis | 80 karių (etatų) apie 50 (faktinis dydis 1776 m.) |
| Būstinė | Minskas |
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono janyčarų vėliava (lenk. Chorągiew janczarska / węgierska / grenadierska Buławy Polnej Litewskiej) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dalinys Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu (1717-1795 m.), pėstininkų vėliava.
Organizacija, formavimas ir kaita
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dalinys buvo suformuotas 1717 m, kariuomenės reformos eigoje. Per savo egzistavimą dalinys buvo vadinamas janyčarų, vengrų (vengriška) arba grenadierių vėliava.
Funkciškai dalinys buvo tiesiogiai pavaldus Lietuvos didžiajam etmonui. Tradiciškai formaliu pulko vadu (šefu) visada buvo Lietuvos lauko etmonas (iš čia ir dalinio pavadinimas). Dalinys buvo dislokuotas Minske (nuo 1751 m.).
Dalinio dydis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1776 m. Seimui nustačius naują kariuomenės struktūrą, LDK didžiojo etmono janyčarų vėliavoje buvo numatyta 80 karių etatų. Pagal 1777 m. „kovo tarifus“ tikrasis karių skaičius siekė 48.[1]
Pagal 1789 m. patikslintus nuostatus vėliavą turėjo sudaryti 72 kariai,[2] tais pačiais metais LDK didžiojo etmono janyčarų vėliavos sudėtyje užfiksuoti 73 kariai.[3]
Dalinio uniforma
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Janyčsarų vėliavų, vėliau tapusių vengriškomis (organizuojamomis vengrų dalinių, skirtingai nei vokiško pavyzdžio dalinių) pagrindu, kariai dėvėjo uniformas, panašias į turkiškas ir vengriškas. Atskirų vėliavų karių švarkai skyrėsi spalva.[4]
Vadovybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip ir kitų to laikotarpio ATR karinių dalinių atveju, LDK didžiojo etmono janyčiarų vėliava turėjo du vadus – nominalųjį (šefą) ir faktinį (kapitono laipsnio karininką – rotmistrą)
Šefai (nominalūs vadai)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didieji etmonai
Rotmistrai (faktiniai pulko vadai)[5]
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Antanas Talačka (lenk. Antoni Tołoczko) (1751 m.)
- Motiejus Moračevskis (lenk. Maciej Moraczewski) (1775–1777 m.)
- Jurgis Gžimala (lenk. Jerzy Grzymała) (1777–1778 m.)
- Janas Lybė (vok. Jan Liebe) (1778–1793 m.)
- Karolis Lozovskis (lenk. Karol Łozowski) (1793 m.)
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Gembarzewski Bronisław. Rodowody pułków polskich i wyławów równorędzychnych od r. 1717 m. 1831 m. – Warszawa, 1925 m.
- Mariusz Machynia, Czesław Srzednicki (1998). Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717-1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota. Kraków: Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-186-X.
- Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej., p. 335.
- ↑ Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link), p. 413. - ↑ Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej., p. 319.
- ↑ Mariusz Machynia, Czesław Srzednicki: Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717–1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota., p. 479
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
