LDK–Maskvos karai
LDK-Maskvos karai vyko XIV–XVI amžiuose. Karai susidėjo iš kelių kampanijų, priežastis – valdovų siekis vyrauti buvusiose Kijevo Rusios žemėse.[1]
LDK ir Maskvos karai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karai prasidėjo 1368 m., kai Ldk Algirdas surengė į Maskvą žygį dėl pastarosios konflikto su Algirdo uošviu – Tverės kunigaikščiu Michailu Aleksandrovičiumi. Tų metų lapkritį Algirdo ir Kęstučio kariuomenė apgulė mūrinį Maskvos kremlių, kur rezidavo Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Donietis, bet jo neužėmė, pasitenkindama išpirka. 1370 ir 1372 m. buvo surengti pakartotiniai žygiai.
1384 m. Jogailos motina Julijona tarpininkavo siekiant sudaryti abi puses tenkinančią sutartį, tačiau nesėkmingai. 1390 m. Vytautas, antrąkart pabėgęs į Vokiečių ordiną, ištekino dukterį Sofiją už Dmitrijaus Doniečio sūnaus Vasilijaus I, bet santykiai vėl paaštrėjo 1395 m., Ldk Vytautui įsigalėjus Smolenske. XIV a. pabaigoje LDK valdžią pripažino kelios nedidelės Okos aukštupio kunigaikštystės, buvusios Maskvos pasienyje.
1406 ir 1408 m. Vytauto kariauna surengė du žygius į Maskvos didžiąją kunigaikštystę, užvaldė kelias Okos aukštupio kunigaikštystes, bet padėtį komplikavo padažnėję LDK elito bėgimai į Maskvą (Švitrigaila, Aleksandras Alšėniškis ir kiti). 1408 m. LDK ir Maskvos kariuomenės susitiko prie Ugros upės, kur pasirašė taiką, pagal kurią Ugra tapo natūralia LDK ir Maskvos valdų siena.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karas(parengė Rimvydas Petrauskas). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-06-03).