Kuoknesės mūšis (1601)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Kuoknesės mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: ATR-Švedijos karas (1600–1629) | |||||||
 Pajėgų išsidėstymas prieš mūšį | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Švedija
|
 ATR
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Karolis Gylenhelmas | Kristupas Radvila Perkūnas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 5 000 17 pabūklų |
3 000 9 pabūklai | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 2 000 žuvusiųjų | 100-200 žuvusiųjų | ||||||
Kuoknešės mūšis (latv. Kokneses kauja, lenk. Bitwa pod Kokenhausen, šved. Slaget vid Kokenhusen) – ATR ir Švedijos kariuomenių mūšis mūšis, įvykęs 1601 m. birželio 23 d. netoli Kuoknesės, dab. Latvijos teritorijoje.
Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kuoknesė buvo viena iš trijų tvirtovių, trukdžiusių švedams brautis gilyn į Uždauguvio kunigaikštystę (Infliantus). 1600 m. švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Karolio IX, užėmė visą Livonijos kunigaikštystės teritoriją, išskyrus pagrindinius įtvirtinimus palei Dauguvos upę – Daugavgyvos, Rygos ir Kuoknesės tvirtoves.
Dar 1601 m. balandžio 1 d. apie 2600 karių dydžio švedų pajėgos, vadovaujamos Siodermanlando (šved. Södermanland) kunigaikščio Karlo sūnaus Karlo Gyllenhielmo, po keturių šturmų užėmė Kuoknenės miestą, o įgula įsitvirtino pilyje. Prasidėjo apgultis.
Kita vertus, Lietuvos karo vado Jono Sičinskio pajęgos apsupo Koknesės miestelyje įsitvirtinusią Švedijos kariuomenę ir nutraukė maisto tiekimą. Birželio 8 d. į Koknes atvyko Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila, su maždaug 4000 karių dydžio kariuomene bei 16 pabūklų.
Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1601 m. birželio 23 d. į Kuoknesę atvyko 5000 karių dydžio švedų pajėgos, kuris atnaujimo Kuoknesės šturmą.
LDK didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas paliko Oto Dionhofo (vok. Otto Dönhoff) vadovaujamas 500 pėstininkų pajėgas blokuoti švedų garnizoną Kuoknesės mieste, o likusias pajėgas (apie 3000 žmonių su 9 pabūklais, tarp kurių 400 pėstininkų ir 1 000 sparnuotųjų husarų) padalino į keturias dalis:
- pagrindinės pajėgos (1 000 kavaleristų), vadovaujamos Jono Karolio Chodkevičiaus, atsidūrė centre
- dešiniajame sparne – Kristupas Dorogostaiskis su husarais
- kairiajame sparne – Petras Stabrovskis
- rezerve už pagrindinių pajėgų – pats didysis etmonas
Tuo metu švedai pėstininkus išdėstė centre, už jų paslėpę 17 pabūklų ir tikėdamiesi kavalerijos atakas šios tarsi neapgintos grupės link. Kavalerija per pusę padalinta į abi puses. Kairėje – suomių reitarai, o dešinėje – švedų Livonijos pulkai.[1]
Mūšis vyko nedidelėje lygumoje tarp miško ir stataus Dauguvos slėnio kranto į šiaurės rytus nuo Kuoknesės senamiesčio (prie dabartinės Kuoknesės liuteronų bažnyčios). Lauko plotis buvo apie 600 metrų, todėl jėgų manevrai pagal fronto liniją buvo neįmanomi.
Pirmi lietuvius puolė suomių raiteliai, bet buvo atmušti. Kiek vėliau į mūšį įsitraukė Vidzemės gvardija, kuri flange buvusius lietuvius privertė trauktis. Į pagalbą Radvila pasiuntė atsarginį pulką, kuris privertė vidzemiečius atsitraukti į mišką. Sparnuotieji husarai puolė švedų pėstininkus mūšio lauko centre, tačiau jie taip pat nesugebėjo įveikti įtvirtinimų juostos. Atsitraukus kavalerijai prasidėjo lietuvių artilerijos ugnis, kuri padėjo husarams įveikti įtvirtinimus ir nugalėti švedų pėstininkus. Tą pačią dieną pasidavė mieste apsupti apie 1,8 tūkst. švedų karių.
ATR kariai švedus persekiojo iki pat Raunos pilies. Raunos mūšyje lietuviai patyrė sunkų pralaimėjimą ir buvo priversti traktis į Rygą, tačiau nebuvo įleisti už miesto gynybinių sienų. Juos persekiojanti švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Karlo IX, užpuolė Rygą iš Daugavgryvos apylinkių dabartiniame Vecmīlgravyje, tačiau jos užimti nepavyko.[2]
Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
LDK didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas atrėmė Švedijos kariuomenės puolimą ties Kuoknese Dauguvos dešiniajame krante ir išvadavo Cėsių (Vendeno) pilį. Apie 1 800 švedų, apgulusių tvirtovę, pasidavė.
Taktiniu požiūriu – tai viena garsiausių ATR sparnuotųjų husarų pergalių.
Tų pačių merų rudenį gausi ATR kariuomenė, vadovaujama karaliaus Zigmanto III Vazos, prie Koknesės persikėlė per Dauguvą ir išstūmė švedus iš visos Vidžemės ir Pietų Estijos. Tačiau 1605 m. švedų kariuomenė vėl pradėjo puolimą ir 4000 švedų karių, vadovaujamų grafo Frederiko Joachimo Mansfeldo, išlipo į krantą Daugavgryvoje ir apgulė tvirtovę, pradėdami ruoštis Rygos apgulčiai. Abi kariuomenės susikovė prie Salaspilio, kuriame lemiamą pergalę iškovojo Abiejų Tautų Respublikos kariai.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- (LV) Dunsdorfs, Edgars, Latvijas vēsture 1600 – 1710. Upsāla: Daugava, 1962.
- (SE) Isacson, Claes-Göran, Vägen till stormakt - Vasaättens krig (2006), Stockholm, Norstedts. ISBN 91-1-301502-8