Kunigiškių pradinė mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kunigiškių pradžios mokykla)
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°44′18″š. pl. 25°24′18″r. ilg. / 55.738291°š. pl. 25.405118°r. ilg. / 55.738291; 25.405118

Kunigiškių pradinė mokykla
[[Vaizdas:|Kunigiškių pradinė mokykla herbas|center|100px]]
Kunigiškių pradinė mokykla
Miestas (gyvenvietė) Kunigiškiai I
Anykščių raj.
Mokyklos direktorius (-ė)
Mokinių skaičius
Įkūrimo data XIX a. II p.
Uždarymo data {{{uzdarimo data}}}
Išleista laidų
Pedagogų skaičius

Kunigiškių pradinė mokykla – buvusi pradinė mokykla Kunigiškių I kaime, Svėdasų seniūnijoje, Anykščių rajone. Mokyklos pastatas stūkso prie pagrindinės kaimo gatvės, netoli kelio  1233  KraštaiVaitkūnai .

Mokykla yra vietinės reikšmės paminklas, nuo 1993 m. įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą.[1] Mokyklos pastate įkurtas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, kuriuo rūpinasi Anykščių rajono savivaldybė ir Svėdasų seniūnija.[2] Nuo 1992 m. muziejaus vedėju dirba Vytautas Bagdonas.

Pradžios mokyklos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kunigiškių pradžios mokykla buvo pastatyta dar carizmo metais, po 1863 m. Mokytis čia susirinkdavo iš aplinkinių vietovių iki šimto ir daugiau vaikų. Šioje mokykloje 1879-1881 m. mokėsi rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, 1886-1890 m. – dailininkas Kajetonas Sklėrius. Pradžios mokslus vaikystėje čia išėjo inžinierius Povilas Sklėrius, chemikas Feliksas Staniulis, miškininkas Algirdas Matulionis, išeivijos rašytoja Elena Nakaitė-Arbačiauskienė (slapyv. Alė Rūta) ir daug kitų žmonių.

Kunigiškių pradinė mokykla veikė nuo 1913 m.[3] joje 19131915 m. dirbo mokytojas Julijonas Greimas (1882–1942). Po Pirmojo pasaulinio karo mokykla vėl buvo atidaryta. 1918 m. rugpjūtį J. Greimas su šeima grįžo iš Rusijos ir 1918–1919 m. vėl dirbo Kunigiškių mokykloje mokytoju ir pirmuoju šios mokyklos vedėju. Erdviame mokyklos pastate buvo įrengti ir butai mokytojų šeimoms, tad Greimų šeima čia ir apsigyveno. Jo šeimoje Kunigiškiuose augo sūnus Algirdas Julius Greimas (1917–1992) – būsimasis pasaulinio garso lingvistas, semiotikos mokslo kūrėjas. 1919–1920 m. mokykla jau buvo įsikūrusi Švietimo ministerijai priklausiusiose patalpose, veikė I–III skyriai. 19211929 m. mokyklos vedėju dirbo mokytojas Antanas Pliupelis, palaikęs glaudžius mokyklos ryšius su kanauninku J. Tumu-Vaižgantu. 19221923 m. mokykloje pradėjo veikti jau 4 skyriai.

Apleista mūrinė mokykla

19291940 m. mokyklos vedėju dirbo mokytojas Juozas Jokšas. 1929 m. mokyklos mokiniai, mokytojai ir mokinių tėvai kreipėsi į rašytoją Vaižgantą, prašydami jo artėjančio gimimo jubiliejaus proga sutikimo pavadinti mokyklą jo vardu. Rašytojas sutiko, ir 1930 m. gegužės 22 d. Kunigiškių mokyklai buvo suteiktas kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardas. J. Jokšas susirašinėjo su rašytoju, jo paskatintas pradėjo rinkti mokyklos istoriją, užrašinėti senolių prisiminimus. Tais pačiais metais prie mokyklos buvo prijungta Vaitkūnų pradžios mokykla kaip antras komplektas. 1939–1940 m. mokykla turėjo tris komplektus: du iš jų veikė Kunigiškiuose, o trečias – Vaitkūnuose. Šiuo laikotarpiu I–IV skyriuose mokėsi 124 vaikai.

Pradinė mokykla veikė iki pokario metų. Paskutine jos vedėja iki 1951 m. dirbo Emilija Lapelienė. Pastatas buvo perduotas susikūrusio kolūkio reikmėms: 1951-1984 m. joje buvo skaitykla, butai.

Atminimo lenta: čia mokėsi Vaižgantas
Jurginas „Tumas-Vaižgantas“ po mokyklos langu

Šalia gyvenvietės tuometinis kolūkis savo lėšomis pastatė šiuolaikinę dviaukštę mūrinę mokyklą su sale. Vaikų Kunigiškiuose ir aplinkiniuose kaimuose gyveno daug, tad mokykla buvo septynmetė, vėliau pagrindinė. Smarkiai sumažėjus mokinių skaičiui, toji dviaukštė mūrinė mokykla 2001 m. pertvarkyta į Svėdasų J. Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos pradinio ugdymo skyrių, o 2002 m. galutinai uždaryta ir apleista.[4][3]

Muziejus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pokaryje įsteigus kolūkį, mokykla iš Kunigiškių buvo iškeldinta į Malaišių kaimą, kur užėmė ištremtų į Sibirą ūkininkų Antanėlių erdvią trobą.[2] Buvusios pradžios mokyklos pastatas pritaikytas kolūkiečių reikmėms: įrengtas klubas, veikė skaitykla, vyko jaunimo poilsio vakarai, įvairūs renginiai. Kolūkiui pasistačius kultūros namus, mokykla virto daugiabučiu namu, kuriame apie 20 metų gyveno kolūkiečių šeimos. Vėliau namas ištuštėjo, buvo neprižiūrimas, apleistas.

Veiklūs kraštiečiai ir kiti geros valios žmonės, kuriems rūpėjo nuo carizmo laikų stovėjusios mokyklos likimas, rašė į spaudą, valdininkams aiškino apie būtinybę ją išsaugoti. Tam neliko abejinga ir Anykščių rajono valdžia, o „Lenino keliu“ kolūkis ėmėsi konkrečių veiksmų. Pagal architektės Živilės Mačionienės paruoštą projektą 1986 m. pradėti pastato restauravimo darbai. 1987 m. pradžioje į suremontuotas, naujai atgimusias patalpas pradėti gabenti pirmieji muziejiniai eksponatai. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. pradėjo veikti „Lenino keliu“ kolūkio kovų ir darbo šlovės muziejus. Nors tai buvo sovietmečio laikai, bet pavyko įamžinti ir rašytojo kunigo Vaižganto atminimą, įrengti gana gausią šiam kraštiečiui skirtą ekspoziciją. Vaižgantas niekam neužkliuvo, nes muziejuje šalia kraštiečio nuopelnų buvo su kaupu „pašlovintas“ ir pats kolūkmetis:[2] viename iš kambarių glaudėsi senų namų apyvokos daiktų, padargų ekspozicija, o du muziejaus kambariai buvo skirti kolūkiečių pasiekimams, darbo pirmūnams, Lenino ordininkams, komjaunimo ir komunistų partijos aktyvistams. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, likvidavus kolūkį, muziejaus ekspozicijos buvo pertvarkytos, atnaujintos, o sovietmečio eksponatai iškelti saugojimui į muziejaus fondus.

Kurį laiką muziejus užėmė tik pusę viso pastato, nes čia buvo įrengtas butas, kuriame gyveno viena šeima. Prieš keletą metų jai išsikrausčius, pastate liko tik muziejus, atsirado galimybė organizuoti daugiau kilnojamų ir nuolatinių parodų, muziejinių ekspozicijų. Mokyklos rūbinės vietoje patalpinta gausi įvairiausių padargų, namų apyvokos reikmenų ekspozicija. Muziejinėje klasėje įamžintas ir Vaižganto atminimas. Dalis rašytojo knygų, foto nuotraukų, dokumentų, bylojančių apie jo gyvenimo kelią, visuomeninę veiklą, kūrybą perkelta į kitus muziejaus kambarius.

Ekspozicijose pristatomi išeivijos rašytojai Alė Rūta, Stepas Zobarskas, dailininkai Kajetonas Sklėrius, Jonas Rimša, vaikų rašytoja Bronė Buivydaitė, mokslininkas prof. Algirdas Julius Greimas ir kiti iškilūs kraštiečiai. Įrengtas kampelis kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimui. Muziejuje pristatomos ir svėdasiškių autorių išleistos knygos, kraštotyrinė medžiaga apie kaimo vietoves, žymius žmones.

2020 m. muziejui padovanotas ir po jo langais pasodintas naujos „Tumo-Vaižganto“ veislės jurginas (Dahlia sp.).[5]

Senovinė mokykla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengiant muziejų atkurtas senovinės mokyklos vaizdas. Pagal išlikusias senas fotografijas buvo įrengta ne tik klasė, bet ir mokyklos iškaba, puošusi pastatą nuo 1929-ųjų iki pokario metų. Pastate yra erdvi klasė su trimis eilėmis senų juodų mokyklinių suolų, mokykline lenta, spinta, įvairiomis mokymo priemonėmis. Ilgai ieškota originalių mokyklinių suolų. Jie buvo surasti Ukmergės rajono Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos sandėlyje,[2] kur gulėjo kaip nebereikalingi, nebenaudojami. Čia rastas ir kitoks mokyklinis inventorius, kuris buvo padovanotas Kunigiškių muziejui. Muziejuje yra autentiškų daiktų iš buvusios mokyklos laikų, tarp kurių mokyklinis varpelis, kryžius su Nukryžiuotoju, prieškaryje dirbusio mokyklos mokytojo darytų nuotraukų kolekcija. Įvairiomis relikvijomis muziejų praturtino vietiniai gyventojai, kraštiečiai, kiti muziejai, bibliotekos.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.