Ksenobiotikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ksenobiotikas (gr. xenon 'svetimas' + bios 'gyvybė') – biologinei sistemai svetima medžiaga.[1]

Siaurąja (biomedicinine) prasme šios medžiagos yra farmakologiškai, endokrinologiškai ar toksikologiškai aktyvios medžiagos, kurios paprastai nėra gaminamos arba randamos šios rūšies organizme, todėl jam yra svetimos. Apibrėžimas apima taip pat ir tas medžiagas, kurių organizme randama žymiai didesniais kiekiais negu įprasta.

Pavyzdžiui, narkotikai ir antibiotikai yra žmonių ksenobiotikai, nes žmogaus organizmas pats jų negamina ir normaliai maitinantis jų kūne nebūna.

Tačiau dažniausiai terminas ksenobiotikai vartojamas plačiąja prasme ir reiškia visas žmogaus sintezuotas, anksčiau gamtoje neegzistavusias medžiagas. Paprastai jos kelia taršos pavojų, nes įprasti mikroorganizmai negali užtikrinti jų biologinio skaidymo. Pvz., ksenobiotikams priklauso tokie pavojingi teršalai kaip dioksinai, bifenilai, polivinilchloridas, pesticidai, medienos konservantai, įvairūs tirpikliai ir sintetiniai pluoštai. Per metus sintezuojama tūkstančiai chemiškai naujų ksenobiotikų, o išsamiau ištiriama tik nedidelė jų dalis. Chemikalų keliamas darbo saugos, ekologinės saugos ir kontrolės problemas bandoma spręsti saugos duomenų lapų pagalba.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „xenobiotic“. webster.com. Nuoroda tikrinta 2021 m. sausio 31 d..