Krutų mūšis
| Krutų mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Ukrainos nepriklausomybės karai | |||||||
 Mūšio schema. | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Ukrainos Liaudies Respublika
|
.svg){kind=small} Rusijos TFSR
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Averkijus Hončarenka
|
Michailas Muravjovas Pavelas Jegorovas Reinholds Bērziņš[1]
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 400 moksleivių 2 šarvuoti traukiniai ~100 kazokų[1] |
1 000 karių 2 000+ rezervo karių 2 šarvuoti traukiniai artilerijos baterija[1] | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 260 36 karo belaisviai (vėliau 28 iš jų nužudyti)[1] |
~300[2] | ||||||
Krutų mūšis (ukr. Бій під Крутами, rus. Бой под Крутами) – mūšis tarp Ukrainos Liaudies Respublikos armijos ir Rusijos TFSR kariuomenės, įvykęs 1918 m. sausio 30 d. prie Krutų geležinkelio stoties.[1]
Apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kariuomenių sudėtys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ukrainiečių pajėgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1-oji studentų kuopa – Petro Omelčenka[3] (mirtinai sužeistas) (116 kareivių)
- 1-osios Ukrainos Bohdano Chmelnickio karo mokyklos kadetų korpusas – Averkijus Hončarenka (~200 karių)
- Hluchivo Laisvieji kazokai (80 karių)[1]
- Kavalerijos padalinys
- Ginkluotas traukinys – S. Loščenka
- Šarvuotas traukinys – M. Jarcevas (sužeistas), atsitraukė į Nižyną
Rusų pajėgos[1][redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1-oji revoliucinė armija – Komdivas Pavelas Jegorovas (1 500 karių)
- Remniovo Baltijos jūreiviai
- 1-oji Petrogrado Raudonoji gvardija
- 1-asis batalionas
- 2-asis batalionas
- 1-oji Maskvos raudonoji gvardija
- Šarvuotas traukinys
- 2-oji revoliucinė armija – Komdivas Reinholds Bērziņš
- 436-asis Novo-Ladogos pulkas
- 534-asis Novo-Kijevo pulkas
- Baltijos jūreivių būrys
- Šarvuotas traukinys
Trumpas aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bolševikų pajėgoms, kurias sudarė apie 4000 vyrų, vadovaujamų Michailo Muravjovo, artėjant prie Kijevo, nedidelis ukrainiečių dalinys, kurį sudarė 400 Bachmačo įgulos karių (iš jų apie 300 studentų[4][5]) ir kuriam iš pradžių vadovavo kapitonas F. Tymčenka, pasitraukė iš Bachmačo į nedidelę geležinkelio stotį Krutuose, esančią pusiaukelėje į Nižyną.
Prieš pat puolimą F. Tymčenką pakeitė D. Nosenka. Tymčenka išvyko į Nižyną, norėdamas užverbuoti vietoje dislokuotą Ševčenkos pulką (800 karių) į Ukrainos pusę.[1] 1918 m. sausio 30 d. Ševčenkos pulkas perėjo sovietų valdžios pusėn, o žinia apie tai privertė ukrainiečių įgulą Krutuose skubiai pasitraukti. Daugiau nei pusė iš 500 ukrainiečių žuvo per mūšį, trukusį iki penkių valandų. Sovietinėje istoriografijoje mūšis klaidingai datuojamas 1918 m. sausio 29 d.[1]
Simono Petliūros 300 karių grupė, kuri skubėjo sustiprinti Krutų įgulą ir vėlavo dėl Darnyčios geležinkelininkų sabotažo, sustojo netoli Bobriko geležinkelio stoties. Dėl tą pačią dieną įvykusio bolševikų sukilimo jie galiausiai pasuko atgal į Kijevą.
Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aštuoniolika studentų buvo palaidoti Kijevo centre esančiame Askoldo kape po to, kai 1918 m. kovo mėn. į sostinę grįžo Ukrainos centrinė taryba. Laidotuvėse tuometinis Ukrainos Liaudies Respublikos prezidentas Michailas Hruševskis kiekvieną iš 400 mūšyje dalyvavusių studentų pavadino didvyriais.
Žlugus Ukrainos Liaudies Respublikai, studentų kūnai buvo perkelti į Lukjanivsko kapines Kijeve.
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Krutai 1918 (filmas)
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 1,8 Kovalchuk, M. Battle of Kruty: known and known pages. Ukrayinska Pravda (Historic Pravda). 2015-01-29 ([1]]
- ↑ Михайло Михайлик: День 29 січня 1918 року. — Львів, 1932
- ↑ Tynchenko, Ya. Life after Kruty. How turned out the fate of participants of January battle. Ukrayinska Pravda (Istorychna Pravda). 2011-01-28
- ↑ Subtelny, Orest (2000). Ukraine: A History. University of Toronto Press. p. 352. ISBN 0-8020-8390-0.
- ↑ „History of Ukraine“ (ukrainiečių). Nuoroda tikrinta 2006-09-12.