Kromanjoniečiai

32 000 metų senumo kromajoniečio veido rekonstrukcija

Kromanjoniečiai − taip vadinami anatomiškai šiuolaikiški žmonės, gyvenę Europoje prieš 40000−10000 metų, Viurmo ledynmečio laikotarpiu.

Manoma, kad anksčiausiai kromanjoniečių kultūros pėdsakus pastebėjo Rubenas de La Vialė 1660 m. aptikęs piešinius Nijo urve Pirėnų kalnuose, tačiau jis juos palaikė nupieštais maždaug tuo pačiu metu. 1868 m. tiesiant kelią ties Prancūzijos Lez Ezi miesteliu Dordonės upės slėnyje buvo atidengta ertmė Kro Manjono (Cro Magnon) uoloje, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo senovėje užgriuvusio urvo dalis. Joje geologas Lui Lartė (Louis Lartet) atrado šešių priešistorinių žmonių skeletų fragmentus, akmens įrankių, pervertų kriauklių, kaulo pakabukų ir išraižytus elnio ragus. Šie žmonės gyveno kaip neandertaliečiai, naudojo akmens įrankius, apsistodavo urvuose, neaugino augalų ir tikriausiai nemokėjo statyti nuolatinių pašiūrių, tačiau skyrėsi nuo neandertaliečių savo anatomija, kuri buvo panaši į šiuolaikinių žmonių. Šie žmonės buvo pavadinti kromanjoniečiais. 1879 m. Ispanijoje Marselinas Sanzas de Santuola su dukterimi savo valdose Altamiros urve aptiko puikiai išsilaikiusių piešinių. Jis tikėjo jų giliu senumu, apie tai paskelbė. Nepaisant dėmesio ir Ispanijos karaliaus Alfonso XII apsilankymo urve, buvo netikima, kad pirmykščiai žmonės galėjo sukurti tokio lygmens meno kūrinius, kurie buvo dinamiškesni už viduramžių tapytojų darbus. De Santuola buvo kaltinamas slaptu piešinių padirbimu.

Europoje buvo rasta daugiau urvų su kromanjoniečių palaikais ir nustatyta, kad jie gyveno atskirai nuo neandertaliečių. Atradus radiometrinio datavimo metodus nustatyta, kad neandertaliečiai yra žymiai senesni priešistoriniai žmonės: jų palaikai datuoti 300 000−30 000 metų senumu, kai kromanjoniečių − 35 000−10 000 metų senumu. Viena kaukolė, rasta Kromanjone, datuota 32 000 metų senumu. Kromanjoniečiai pirmieji iš žmonių turėjo išsiskiriantį smakrą, jų smegenų tūris buvo apie 1600 cm³, šiek tiek didesnis nei dabartinių žmonių. Kūnas buvo 166−171 cm aukščio, tikėtina, su išvystytu raumenynu. Kromanjoniečių galūnių žemutinės dalys proporcingai buvo ilgesnės už viršutines lyginant su neandertaliečiais, kas buvo kilmės iš šilto klimato kraštų požymis. Jie taip pat buvo apie 10 cm aukštesni už neandertaliečius, plokštesnio, platesnio veido su mažesne nosimi.

Buvo tikima, kad kromanjoniečiai išsivystė iš neandertaliečių. Pagal kitą versiją jie buvo atėjūnai iš Afrikos (homo sapiens). Vienas iš esminių skirtumų tarp neandertaliečių ir kromanjoniečių buvo materialinės kultūros išsivystymas, meno atsiradimas. Kromanjoniečiai sukūrė urvų piešinius Altamiros, Šovė, Lasko, Koskė, Kombarelio ir kituose urvuose. Tapybai naudojo natūralius juodos, raudonos ir geltonos spalvų pigmentus. Tyrimai parodė, kad pigmentus surišdavo seilėmis, Šovė urve beveik visi gyvūnai nupiešti pirštais. Jie pavaizdavo mamutus, begemotus, raganosius ir kitus, šiuo metu Europoje išnykusius, gyvūnus. Manoma, kad piešiniai tarnavo bendriems religiniams kromanjoniečių susirinkimams. Kai kurie simboliai buvo pasikartojantys, kas gali liudyti bandymus užrašyti kalbą. Dažnas kairės rankos piešinys.

Rankos piešinys Koskė urve, apie 26 000 metų senumo

Tarp kromanjoniečių palaikų rasta daug smulkių skulptūrinių figūrėlių. Dauguma iš jų buvo žvėrių. Kai kurios jų realistiškos, o kai kurios abstrakčios. Tarp žmonių atvaizdų dažnos apkūnios moters figūrėlės. Daug figūrėlių surasta Dolni Vestonicės vietovėje Čekijoje, tarp kurių apie 2000 objektų iš pusiau degto molio, datuotų 26 000 metų senumu. Rasta daug pervertų kriauklių, kurios naudotos vėriniams kūnui papuošti. Rastos iš žvėrių galūnių kaulų pagamintos dūdelės su išgręžtomis skylėmis, kurias uždengus pirštais ir pučiant buvo galima išgauti muzikinius garsus. Vieno suaugusiojo ir dviejų vaikų kapavietėje Sungire dab. Rusijoje rasta apie 10 000 objektų, kurių niekaip negalėjo pagaminti vienas žmonių būrys. Rasti pėdsakai liudijo apie išsivysčiusią, tikriausiai iki gentinės, socialinę kromanjoniečių sanklodą ir prekybinių ryšių egzistavimą, ko nebuvo tarp neandertaliečių. Be to, skirtingose vietovėse gyvenusių kromanjoniečių genčių kultūra buvo skirtinga, ir urvų piešiniuose galima įžvelgti atskirų tapytojų braižą, kai ilgu laikotarpiu ir skirtingose vietovėse gyvenusių neandertaliečių kultūra buvo gana vientisa. Apie 30 000 metų senumu datuojami anksčiausi siuvamų drabužių pėdsakai. Rasta kaulo adatų, arktinių lapių ir vilkų, kurie tikriausiai buvo užmušti dėl kailių, palaikų.

Kromanjoniečių atėjimo iš Afrikos per Aziją versija šiuo metu tarp mokslininkų yra vyraujanti. Ją paremia tai, kad nerasta tarpinių žmonių tarp neandertaliečių ir kromanjoniečių palaikų. Rasti palaikai yra arba neandertaliečių, arba kromanjoniečių. Nerasta tarpinės kultūros tarp neandertaliečių Mustjė kultūros įrankių ir kromanjoniečių Orinjako. Pačios vėliausios neandertaliečių grupės dab. pietų Prancūzijoje, regis, naudojo panašius įrankius, bet jie jau gyveno tuo pat metu su kromanjoniečiais ir tikriausiai perėmė, o gal buvo užgrobę, jų įrankius. Be to, vis labiau į vakarus rastos kromajoniečių radimvietės atrodo esančios vėlyvesnės, nei esančios labiau į rytus, kas sudaro atėjimo iš rytų įspūdį. Susitikimas su neandertaliečiais, kurie fiziškai buvo panašūs ir tikriausiai konkuravo dėl maisto, galėjo skatinti kultūrinių bruožų ieškojimą, kas paskatino meno ir religijos atsiradimą. Neandertaliečiai išnyko Europoje maždaug prieš 30 000 metų. Tai sutapo su naujo ledynmečio pradžia, kuris tęsėsi 15 000 metų. Ledynų stumiami kromanjoniečiai iš šiaurės migravo į pietus, kur sutikdavo kitas kromanjoniečių gentis, kas tikriausiai skatino kultūrinio identiteto ieškojimus. Nėra aišku, kodėl gana staigiai maždaug prieš 10 000 metų kromanjoniečių kultūros pėdsakai pranyko. Manoma, kad juos asimiliavo arba išstūmė nauja atėjūnų banga iš Azijos, daugiausiai kalbėjusi proto-indoeuropiečių kalbomis. Manoma, kad baskų kalba, kuria kalbama Pirėnų kalnų regione, išsilaikė iš tų laikų, kai regione gyveno kromanjoniečiai.

Galerija

• 
  Gravetės kultūros ieties antgalis
• 
  Šovė urvo piešinys
• 
  Vilendorfo Venera
• 
  Holenšteino urvo liūtažmogis

Literatūra

• Rice, Stanley A. Encyclopedia of Evolution. Infobase Publishing, 2009, p. 101−105

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.