Kristupas Jurkšaitis
| Kristupas Jurkšaitis vok. Christoph Jurkschat | |
|---|---|
| |
| Rusnės bažnyčia | |
| Gimė | 1852 m. rugpjūčio 15 d. Galbrasčiai, Ragainės apskritis |
| Mirė | 1915 m. birželio 17 d. (62 metai) Rusnė. Palaidotas Rusnės bažnyčios šventoriuje [1] |
| Veikla | Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, spaudos darbuotojas, tautosakininkas, kalbininkas, vertėjas, kultūros veikėjas. |
| Alma mater | Karaliaučiaus universitetas |
Kristupas Jurkšaitis (vok. Christoph Jurkschat 1852 m. rugpjūčio 15 d. Galbrasčiai, Ragainės apskritis – 1915 m. birželio 17 d. Rusnė. Palaidotas Rusnės bažnyčios šventoriuje [2]) – Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, spaudos darbuotojas, tautosakininkas, kalbininkas, vertėjas, kultūros veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi Tilžės gimnazijoje, studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete.
Nuo 1879 m. evangelikų liuteronų kunigas. Nuo 1879 m. mokytojavo ir kunigavo Priekulėje, 1882–1897 m. Saugose. Išrinkus Saugų parapijos kunigu jam buvo pavesta daugybės mokyklų priežiūra. Tuo metu valdžia vis labiau aktyvino germanizaciją, siekdama radikaliomis priemonėmis – įstatymais, dekretais bei aplinkraščiais – galutinai uždrausti lietuvių kalbos vartojimą mokyklose. Kristupas Jurkšaitis nepritarė tokiai valdžios politikai. Jis surašė peticiją kulto ministerijai ir su keliais tūkstančiais parašų nusiuntė į Berlyną. Bet valdžia laikėsi savo taktikos, o Kristupas Jurkšaitis, kaip ir daugelis kitų dvasininkų, nesiryžo stoti į atviresnę kovą, manydamas, jog lietuvininkų ateitis – be perspektyvų, jog reikia nuo išnykimo išgelbėti tik lietuvių kalbą. Tokios nuomonės vyravo net tarp mokslininkų. Už tautosakinę veiklą išrinktas 1879 m. įsteigtos Lietuvių literatūros draugijos valdybos nariu, bet vėliau, dėl nepalankaus požiūrio į vis stiprėjantį lietuvių nacionalinį judėjimą iš valdybos pašalintas. Tada atsidėjo vien tik moksliniam darbui – lietuvių kalbos studijoms: skaitė pranešimus apie Mažosios Lietuvos tarmes, rinko medžiagą lietuviškam žodynui. Siekdamas įgyvendinti savo sumanymą, 1896 m. jis atsisakė pastoriaus vietos Saugose ir persikėlė į Krantą, netoli Karaliaučiaus.
Susidūręs su valdžios abejingu požiūriu į lietuviškų knygų leidybą, jis perėjo į žurnalistiką, įsijungė į visuomeninę veiklą. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, paskelbė straipsnių mokslo populiarizacijos klausimais, trumpai redagavo laikraštį „Lietuvos balsas“, 1897–1907 m. – „Tilžės keleivis“, jo priedą „Keleivio draugas“, 1900–1905 m. rengė jo priedą „Tilžės keleivio kalendros“, [3] kuriame 1900 m. išspausdino sutrumpintą ir perredaguotą J. Bretkūno „Postilę“. Nesutardamas su laikraščio savininku, pasitraukė iš redaktoriaus pareigų ir rengė spaudai įvairius lietuviškus leidinius. Kartais konsistorija siųsdavo jį į įvairias parapijas laikinai pavaduoti sergančių kunigų. Dvasinė vyresnybė juo nepasitikėjo. Ir tik 1912 m. jis buvo išrinktas antruoju kunigu – precentoriumi Rusnėje.[4]
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rinko tautosaką, skelbė tęstiniame Lietuvių literatūros draugijos leidinyje „Mitteilungen der Litauischen Literarischen Geseūschaft“ (1880 m., 1883 m.). Išleido lietuviškų pasakų ir pasakojimų rinkinį, su pasakų vertimais į vokiečių kalbą, kuriame užrašytos tarmiškai ir sukirčiuotos 63 pasakos bei kelios dešimtys smulkiosios tautosakos dalykų. Dalį jų panaudojo Jonas Basanavičius ir Eduardas Volteris. Pasakos surinktos daugiausia Galbrasčių apylinkėse. Parašė kompiliacinę Mažosios Lietuvos istoriją, vokiečių kalbos vadovėlį, populiarių religinių knygelių. Užrašė Ragainės apylinkių tarmės tekstų, rinko žodžius, rengė lietuvių kalbos gramatiką, sudarė lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynus.
Išvertė Juozapo Flavijaus knygos „Žydų karas“ (lot. Bellum Judaicum) sutrumpintą variantą, 1881 m. išleido pavadinimu „Jeruzalės išpustyjims“. Antras, perredaguotas ir papildytas knygos leidimas pavadinimu „Žydų kova bey Jeruzalės išpustyjims“ išleistas 1901 m.[5] Liaudies mokykloms parengė giesmynėlį su 80 giesmių (išleistas 1901 m.), tikybos vadovėlį „Wieros dalykai“ < … > (1903 m.). 1914 m. Berlyne išspausdino prabangią didelio formato (23x29 cm) evangelikų mišių knygą „Aš bei mano namai norim Viešpačiui šlužyti“ su medžio raižiniais ir spalvotomis litografijomis, verstą Kaukėnų kunigo K. L. F. Neiso. Tai puošniausia Mažosios Lietuvos knyga.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuviškos pasakos ir pasakojimai (Litauische Marchen und Erzahlungen), 1898 m.
- Triumpa vokiečių grammatika arba kalbamokslis lietuvininkams, lietuviams ir žemaičiams (Kurze deutsche Grammatik oder Sprachlehre fūr preussische und russische Litauer, sowie Szameiten), 1900 m.
- Lietuvininkų giminės nusidavimai, 1902 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Antanas Daukša. K. Jurkšaičio kapas Rusnėje jau žinomas. Šilokarčema, 2001, rugpjūčio 4 d.
- ↑ Antanas Daukša. K. Jurkšaičio kapas Rusnėje jau žinomas. Šilokarčema, 2001, rugpjūčio 4 d.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 198 psl.
- ↑ Jurkšaitis Kristupas (JURKSCHAT). Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka[neveikianti nuoroda]
- ↑ Leonardas Sauka. Kristupas Jurkšaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006