Krikštonių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Krikštonių piliakalnis
[[Image:|250px]]

Krikštonių piliakalnis
Koordinatės
54°13′51.3″ š. pl. 23°55′59.9″ r. ilg. / 54.230917°š. pl. 23.933306°r. ilg. / 54.230917; 23.933306Koordinatės: 54°13′51.3″ š. pl. 23°55′59.9″ r. ilg. / 54.230917°š. pl. 23.933306°r. ilg. / 54.230917; 23.933306
Savivaldybė Lazdijų rajonas
Seniūnija Noragėlių seniūnija
Aukštis 14-15 m
Plotas 10x12
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmetis-XIII a.
Žvalgytas 1954
Tirtas 1989 m.
Registro Nr. AR585 / 22631, 22632, 5303/A97KP

Krikštonių piliakalnis su gyvenviete ir pilkapynas – piliakalnis (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR585; unikalus objekto MC kodas 5303; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A97KP) ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 22632) Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, prie Krikštonių kaimo. Pasiekiamas keliu Krikštonys – Noragėliai pavažiavus 1,2 km, pasukus į dešinę rytų kryptimi prieš sodybą, pavažiavus lauko keliu 900 m, prasidėjus miškeliams laikantis dešinės – yra dešinėje nuo kelio, jam leidžiantis žemyn tarp dviejų kalvų.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio stačiašlaitė kalva yra į šiaurę nuo kaimo, 0,85 km į šiaurės rytus nuo kelio Krikštonys-Seirijočiai, Angos kairiajame krante. Šlaitai statūs, 14–15 m aukščio. Aikštelė ovali, 10x12 m dydžio. Vakarinėje pusėje piliakalnį nuo kitų aukštumų skiria griovys. Aikštelę juosia 0,8 m aukščio ir 6,5 m pločio, vakariniame krašte – 5 m aukščio ir 23 m pločio pylimas. Jo viršus grįstas akmenimis. Piliakalnio vakarinėje papėdėje yra 0,7 ha ploto senovinė gyvenvietė. Ji ilgą laiką buvo ariama, todėl kultūrinis sluoksnis suardytas. Piliakalnio su gyvenviete plotas 1,83 ha.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1954 m. ir 1962 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1989 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai Pranas Kulikauskas, Rimutė Rimantienė, Eugenijus Ivanauskas.

Gyvenvietėje aptiktas iki 0,4 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta lipdytos brūkšnuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, geležies šlako. Piliakalnis ir gyvenvietė datuojami I tūkstantmečiu-XIII amžiumi.

Pilkapynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilkapynas buvo į pietus nuo kaimo, Margotės ir Nemuno santakos kairiajame krante. 1958 m. potvyniui nuplovus pilkapių sampilus Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas) juos ištyrė.

Buvo du pilkapiai. Pirmojo pilkapio pagrindą juosė akmenų vainikas, kurio viduje rastas nedeginto mirusiojo kapas su V a. – VI a. įkapėmis: geležinis dviašmenis kalavijas ir ietigalis, žalvariniai antskydis, geriamojo rago apkalai, sagtis ir akmeninis galąstuvas.

Į vakarus nuo pirmojo buvo antrasis pilkapis. Jame rastas sudeginto mirusiojo kapas su VI a.-VII a. įkapėmis – geležiniu ietigaliu, antskydžiu, skydo rankena ir peiliu.[1]

Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Prelomčiškės piliakalnis 20 km
Obelijos piliakalnis 9 km
Žilvės piliakalnis 7,5 km
Dirmiškių piliakalnis 5 km
Nemunaičio piliakalnis 11 km Blank-50px.png
Paserninkų piliakalnis 9 km
Paliūnų piliakalnis 13 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Krištapiškių piliakalnis 5 km
Vainiūnų piliakalnis 5 km Černiauskų piliakalnis 18 km
Druskininkėlių piliakalnis 17 km
Radyščiaus piliakalnis 12 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Krikštonių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 50 psl.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 142
  • Juozapas Radziukynas. Suvalkų redybos pilekalniai su žemlapiu. Varšuva. 1909, p. 25­-26.
  • Pranas Kulikauskas. Naujas archeologinis paminklas Užnemunėje (V–VII a. jotvingių senkapis Krikštonyse, Lazdijų raj.) // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija. Vilnius. 1959. T. 1(6), p. 71–88.
  • Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997, p. 74­-75.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]