Krikščioniškoji kabala

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Krikščioniškoji kabala – religinė-mistinė pasaulėžiūros atšaka, apjungianti mistinę žydų tradiciją kabala (hebr. ‏קַבָּלָה‏‎ – gavimas, iš hebr. ‏קבל‏‎ – gauti) su krikščioniškąja pasaulėžiūra. Kabalos propaguojama Gyvybės medžio sandara papildė krikščionybės misticizmo tradiciją (tarp jų ir gnostinę tradiciją) ir buvo paplitusi tarp Renesanso epochos filosofų, teologų ir humanitarų, kurie bandė pažvelgti į krikščionybę naujai.   

Pirmieji šaltiniai siejami su pranciškonu Ramon Llull (1232–1316), kuris buvo pirmasis krikščionis, pripažinęs ir įvertinęs kabalą, kaip „įrankį pokalbiui“. Tarp kitų autorių, paklojusių pamatus krikščioniškajai kabalos tradicijai, paminėtinas italas Pico della Mirandola (1463–1494), kuris neretai vadinamas „krikščioniškosios kabalos tėvu“. Jis publikavo žymiausią savo darbą „900 tezių“, paremtą kabalos postulatais.

Tarp kitų autorių, prisidėjusių prie krikščioniškosios kabalos plėtojimo ir sklaidos, paminėtini Johann Reuchlin (1455–1522), Egidio da Viterbo (1469–1532), Francesco Giorgi (1506–1541), Paul Ricci (1470–1541), Guillaume Postel (1510–1581), Balthasar Walther (1558–1630), Jakob Böhme (1575–1624), Thomas Browne (1605–1682), Christian Knorr von Rosenroth (1636–1689), Johan Kemper (1670–1716) ir kiti.

XVII a. nuslūgus susidomėjimui, didžiąją dalį tradicijų perėmė Okultinė kabala, atsiradusi XVIII a. antroje pusėje vokiškosiose masonų ložėse.