Pereiti prie turinio

Kreipinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kreipinys – būdinga dialogo ypatybė.

Specifiniai žodžiai, siekiantys atkreipti pašnekovo ar rūpimo asmens dėmesį, neinantys jokia sakinio dalimi.[1]

Sakinyje kreipinys išskiriamas intonacija, rašant – kableliu ar šauktuku.[2] Tariami pabrėžtai, kiek pakeltu balsu, paskui daroma nedidelė pauzė. Neretai kreipiniai atskleidžia jausmus, požiūrį į asmenį, daiktą ar reiškinį, į kurį kreipiamės, pvz.: Oi broleli, brolužėli, kareivėli raitužėli, nepažįsti tu seselės, pagirių raibos antelės?

Kreipiniai atskleidžia ir pašnekovų santykius. Į asmenis galime kreiptis šiltai – vardu (Vida, Staseli), oficialiau – pavarde (Kalvaiti, Petraityte, Andriukaitiene), nurodydami pareigas (mokytoja, direktoriau, pardavėja), kitus santykius (kaimyne, drauguži, keleiviai) ir pan.[3]

Pagarbūs kreipiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Titulas Asmeninis kreipinys, prievardis
Popiežius Jo Šventenybė, Jūsų Šventenybe! Šventas Tėve!
Patriarchas (Armėnų Katalikų Bažnyčia) Jo Šventenybė, Jūsų Šventenybe!
kreipiantis į katalikų arba stačiatikių patriarchus Jo Palaimintybė, Jūsų Palaimintybe!
Karalius, Karalienė Didenybe, Jūsų Didenybe
Kardinolas Eminencija, Jūsų Eminencija! (J. Em.)
Rektorius Magnificencija, Jūsų Magnificencija![4][5][6]
Vyskupas, Prezidentas, ambasadorius Ekscelencija, Jūsų Ekscelencija! (J. E.)