Kovo pirmosios judėjimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Graviūra, vaizduojanti nepriklausomybės deklaracijos paskelbimą Seule, Tapgol parke.

Kovo pirmosios judėjimas (kor. 삼일 운동, samil undong) buvo didelio masto rezistencinis korėjiečių judėjimas, nukreiptas prieš Japonijos okupaciją ir reikalaujantis Korėjos nepriklausomybės. Jo pavadinimas kilo iš 1919 m. kovo 1 dienos įvykio, kai nacionalistų iniciatyva buvo paskelbta Korėjos nepriklausomybės deklaracija.

Nuo 1949 m. kovo 1-oji Pietų Korėjoje švenčiama kaip Nepriklausomybės diena.

Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po to, kai 1910 m. rugpjūčio 29 d. Korėjos imperija oficialiai tapo Japonijos imperijos dalimi, šalyje buvo įsteigta autoritarinė centralizuota valdžios struktūra, su generalinio gubernatoriaus institucija viršuje. Korėjos gyventojai oficialiai tapo Japonijos piliečiais, tačiau neturėjo jokių politinių teisių nei savo šalyje, nei Japonijoje. Tai ir kiti okupacijos padariniai sukėlė nemažą gyventojų nepasitenkinimą.

Eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rezistencinis judėjimas vyko nuo pat pirmųjų okupacijos dienų. Politinio ir intelektualinio elito pasipriešinimas buvo gan greitai numalšintas ir perėjo į pogrindį, tačiau kurį laiką vyko Korėjos armijos kareivių partizaninis karas. Bėgant laikui pogrindinis nacionalistų judėjimas stiprėjo ir 1919 m. kovo 1 d. buvo surengtos pirmosios didesnės demonstracijos. Jas paskatino tų pačių metų sausį Paryžiaus taikos konferencijoje Woodrow Wilson paskelbti Keturiolika punktų, kuriais palaikoma tautų apsisprendimo teisė. Tuo buvo nuspręsta pasinaudoti kaip proga atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į Korėjos siekį tapti nepriklausoma valstybe.

Tos dienos 14 val. 33 Korėjos nacionalistai susirinko prie Tėhoagoan (kor. 태화관) restorano Seule ir perskaitė nepriklausomybės deklaraciją, paruoštą istoriko Čoi Namson (kor. 최남선) ir poeto Han Jungun (kor. 한용운). Judėjimo lyderiai dokumentą pasirašė ir kopiją išsiuntė generalgubernatoriui. Po to jie paskambino į policiją, informavo apie savo veiksmus ir vėliau buvo suimti.

Tuo pačiu metu didelė žmonių minia susirinko Tapgol parke (kor. 탑골 공원), kad išgirstų kaip deklaracija perskaitoma viešai. Susibūrimas vėliau peraugo į procesiją, kurią bandė sustabdyti japonų policija. Vieši deklaracijos paskelbimai buvo surengti ir kitose Korėjos vietose, sutraukė daug žmonių, tačiau buvo numalšinti policijos, kai kuriais atvejais panaudojant brutalius metodus.

Visoje šalyje kovo 1-osios judėjime dalyvavo apie 2 mln. žmonių, įvyko daugiau nei 1500 demonstracijų. Tuometiniais Japonijos duomenimis, 46 948 žmonės buvo areštuoti, 7509 žuvo, 15961 buvo sužeisti.[1]

Iš užsienyje gyvenančių korėjiečių sudaryta delegacija dalyvavo ir Paryžiaus taikos konferencijoje, tačiau JAV ir Japonija neleido jai perskaityti savo pranešimo.[2]

Poveikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kovo 1-osios judėjimas pakeitė Japonijos imperinę politiką Korėjai palankia kryptimi. Šalyje buvo suteikta dalinė spaudos laisvė, išplėstos moterų teisės, leidžiama kultūrinė veikla, ir kita.

Judėjimas taip pat buvo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių Kinijoje gyvenančius politinius aktyvistus 1919 m. balandžio 13 d. Šanchajuje įkurti Laikinąją Korėjos Respublikos vyriausybę.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ki-Baik Lee. A new history of Korea. Harvard University Press, 1984, p. 341-344
  2. Hart-Landsberg, Martin (1998). Korea: Division, Reunification, & U.S. Foreign Policy. Monthly Review Press. p. 30.