Pereiti prie turinio

Kosta Rikos istorija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Centrinės Amerikos istorija
Majai, Centroamerika, TAZ
Gvatemalos užkariavimas
Gvatemalos karalystė
Čiapasas, Gvatemala, Hondūras, Nikaragva, N. Kartagena ir Kosta Rika
I Meksikos Imperija (1821-23)
JCA Provincijos (1823-40)
CA Konfederacija (1842-44)
CA Federacija (1852)
Didžioji CA Respublika (1896-98)
CA valstybių organizacija (1951-):
Gvatemala, Salvadoras, Hondūras, Nikaragva, Kosta Rika

Kosta Rikos istorija – tautų ir valstybių dabartinės Kosta Rikos teritorijoje raida nuo seniausių laikų iki dabarties.

Prieškolumbiniu laikotarpiu didžiojoje dabartinės Kosta Rikos teritorijoje gyveno indėnai, priklausę tarpinei zonai, tarp kurių svarbiausi buvo uetarai, borukai, kabekarai ir kt. Šiaurės vakarinis kampas (Nikojos pusiasalis) priklausė Mezoamerikos civilizacijos Centroamerikos regionui, čia aukšto lygio kultūrą sukūrė čorotegai.

1502 m. rugsėjo 18 d. Kosta Rikos pakrantę priplaukė Kristupas Kolumbas.[1] Kosta Rikos gyventojai ispanų buvo nukariauti po 1560 m., ir Kosta Rika tapo piečiausia Naujosios Ispanijos kolonijos dalimi. Provincijos sostine tapo Kartagas. 1673 ir 1709 m. kilę indėnų sukilimai sukėlė griežtą kolonizatorių atsaką.

Trumpai prisijungusi prie Agustín de Iturbide sukurtos Meksikos imperijos, Kosta Rika 1823–1839 m. tapo Jungtinių Centrinės Amerikos provincijų dalimi. 1824 m. sostinė perkelta į San Chosė. Po 1839 m. Kosta Rika tapo nepriklausoma valstybe. 1887 m. priimta Konstitucija, kuri vėliau ne kartą buvo taisoma.

Kosta Rika išvengė smurto ir neramumų, kurie būdingi Centrinei Amerikai. Nuo XIX a. pabaigos jos demokratinę raidą pertraukė tik du trumpi smurto protrūkiai. 1949 m. José Figueres Ferrer panaikino kariuomenę, šalyje liko tik sukarinta policija. Nuo to laiko Kosta Rika tapo viena iš nedaugelio regiono šalių, kurios demokratinė raida nebuvo pertraukiama kariškių valdymo. Kosta Rika nors ir lieka agrarine šalimi, ji pasiekė gana aukštą pragyvenimo lygį.

Ikikolonijinis laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Nikojos kultūra ir Tarpinė Amerikos zona.

Seniausi žmogaus pėdsakai Kosta Rikos teritorijoje datuojami X–VIII tūkst. pr. m. e. Vietos gyventojai buvo medžiotojai rankiotojai, aptinkama Kloviso kultūros iečių antgalių. Apie III tūkst. pr. m. e. gyventojai perėjo prie sėslios žemdirbystės, pradėti auginti šakniavaisiai (kasava, jamsas), kukurūzai, pupelės). Maždaug tuo metu jie pradėjo žiesti keramiką: atrandamos indų šukės. Atrodo, pagrindiniai gyventojų koncentracijos židiniai buvo Centriniame slėnyje ir Nikojos pusiasalyje.[2]

Ikikolumbinės Kosta Rikos kultūrinės zonos

Iki europiečių atvykimo XVI a. didžioji Kosta Rikos teritorijos dalis priskiriama Tarpinei Amerikos zonai. Tai reiškia, kad ji buvo veikiama tiek įtakų iš Mezoamerikos šiaurėje, tiek iš Andų civilizacijos pietuose. Lingvistiškai čia paplito čibčų kalbos, kurių įvairovė buvo ypač didelė.[3]

Nuo III a. pr. m. e. visuomenė tapo sudėtingesnė, dalis mažų gyvenviečių išaugo ir sukūrė sudėtingus hierarchinius santykius, atsirado prielaidos formuotis vadystėms. Nuo III a. ryškėjo visuomenės pasidalinimas, atsirado vadų (taque), žynių, karių, amatininkų klasės. Nuo IX a. didėjant gyventojų tankumui, gerėjant žemės ūkio technologijoms, socialinė atskirtis tik augo. Dalis vadysčių sugebėjo užvaldyti didžiules teritorijas, organizuoti plataus masto statybinius projektus. Suklestėjo aukšto lygio menas: akmeninė skulptūra, keramika, aukso dirbiniai, ceremoninės metatės.

Gvajabo nacionalinis paminklas

Ikikolumbinėje Kosta Rikoje išskiriamos kelios archeologinės zonos.

Tankiausiai gyvenamas buvo Centrinis slėnis, kuriame dominavo uetarai. Jie sukūrė dvi karalystes, Rytinę ir Vakarinę, kurios į savo hegemoniją įtraukė šiaurines žemumų gentis: malekus, botus (botos), suerius (suerres) ir pokosius (pococes). Svarbi archeologinė vietovė (Gvajabo nacionalinis paminklas) didžiausia gyvenvietė ikikolumbinėje Kosta Rikoje, yra prie Turialbos ugnikalnio.[4]

Rytinė Kosta Rikos teritorija (Talamankos Kordiljera) buvo gyvenama smulkių čibčų genčių. Jų palikuonys yra kabekarai, bribriai ir nasai.

Pietrytinėje teritorijoje buvo paplitusi Dikiso kultūra, o svarbiausios gentys buvo borukai ir kepoa. Vietos gyventojai garsėjo aukso dirbiniais, akmens skulptūra. Tipiški jų dirbiniai yra akmens rutuliai, kurių paskirtis nežinoma. Dikiso kultūra priskiriama didesnei Gran Čiriki kultūrai, kuri buvo paplitusi gretimoje Panamoje.[5]

Šiaurės vakarinis Kosta Rikos kampas (Nikojos pusiasalis) priklausė Centroamerikos kultūrinei zonai, ir jo istorija artimai susijusi vakarų Nikaragvos raida. Čia I tūkst. viduryje iš dab. Meksikos kėlėsi otomangų kalba kalbantys čorotegai.[6] Jie čia atsinešė Mezoamerikos civilizacijos pasiekimus, sukūrė ypač aukšto lygio kultūrą, kuri pasižymėjo išskirtine polichomine keramika, nefrito dirbiniais. Jų valstybė pasižymėjo aukšto lygio organizacija, turėjo sudėtingus įstatymus.[7]

Kolonizacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juan Vázquez de Coronado
Pagrindinis straipsnis – Kosta Rikos provincija.

Pirmasis europietis, pasiekęs Kosta Rikos teritoriją buvo Kolumbas, kuris 1502 m. savo ketvirtosios kelionės metu praplaukė pro rytines (Karibų jūros) pakrantes ir išsilaipino Kiribri saloje. Jis aprašė vietos žmones vilkinčius aukso rūbais. Kitas konkistadoras Gil González Dávila pasiekė Kosta Rikos vakarinę pakrantę 1522 m. ir čia prisigrobė daug aukso. Šios istorijos ilgainiui įtvirtino Kosta Rikos („Turtingojo kranto“) pavadinimą.[8]

Gvatemalos audiencijos gubernijos 1542 m.

Šios naujai atrastos žemės formaliai priskirtos Veragvos gubernijai, tačiau kolonizuojamos nebuvo. Ankščiausiai, 1522 m., konkistadorų nukariauta čorotegų Nikojos karalystė, kuri buvo prijungta prie Nikaragvos gubernijos ir jos sudėtyje išliko iki pat XIX a.

Tuo tarpu likusioji Kosta Rikos dalis ispanus domino mažai. Kraštą buvo sunkiau įsisavinti, nes nebuvo didelių miestų ir centrinės valdžios. 1540 m. iš šių nekontroliuojamų teritorijų suformuota Naujojo Kartago ir Kosta Rikos provincija, apėmusi taip pat ir dab. rytų Nikaragvą. Tik 1560 m. čia vietos tautų kolonizaciją pradėjo karaliaus skiriami korechidorai. 1562 m. juo paskirtas Juan Vázquez de Coronado y Anaya, pasižymėjęs efektyvia administracija. Nukariavęs Dikiso kultūros tautas, 1563 m. Centriniame slėnyje jis įkūrė Kartago miestą, o 1565 m. tapo pirmuoju Kosta Rikos gubernatoriumi.[9]

Ispanų XVII a. bažnyčia Ucharase

Tuometinis Vakarų uetarų karalystės valdovas buvo Garabitas (Garabito, 1561–1574), kuris vykdė pasipriešinimo kovą. Jis sugebėjo išplėsti savo valdas, tačiau galiausiai pralaimėjo kolonizatoriams. Rytų uetarų karalystę valdė El Guarco, o vėliau valdžią paveldėjo Korekė (Correque). Ispanai į Kostą Riką atnešė infekcijas, kurioms vietos gyventojai neturėjo imuniteto. Paskaičiuota, kad 1569 m. vietos gyventojų buvo apie 120 tūkst., kai tuo tarpu 1611 m. jų teliko 10 tūkst. Dėl tos priežasties ikikolumbinių gyventojų kultūros įtaka Kosta Rikos kultūrai buvo ypač nedidelė.[10]

Gvatemalos audiencijos gubernijos 1780 m.

Ispanai daugiausia kolonizavo Ramiojo vandenyno pakrantę ir Centrines aukštumas, tuo tarpu Karibų jūros pakrantės, ypač Talamankos Kordiljera, liko nekolonizuotos. Čia gyvenę indėnai apibendrintai vadinti talamankais (isp. talamancas)[11] sukūrė Talamankos kasikatą (isp. Cacicazgo de Talamanca). Jiems vadovavo lyderiai Guaycorá ir Sumamará, kurie 1610 m. sudegino ispanų Santjago de Talamankos miestą. 1709 m. kabekarų vadas Comesala vadovavo svarbiausiam indėnų sukilimui Kosta Rikos istorijoje.[12]

Formaliai Kosta Rikos teritorijos priskirtos Naujosios Ispanijos vicekaralystei, o nuo 1570 m. perėjo jai pavaldžiai Gvatemalos audiencijai.[13] Tačiau būdama piečiausia audiencijos dalimi Kosta Rika buvo ir nuošaliausia. Atstumas nuo Gvatemalos miesto, nedidelis vyriausybės pareigūnų ir bažnyčios atstovų skaičius bei žemės ūkio ar mineralinių išteklių (aukso, sidabro) trūkumas lėmė, kad Ispanijos valdžia ignoravo šį regioną.[14] Todėl XVIII a. provincija buvo vertinama kaip skurdžiausia ir labiausiai atsilikusi tarp visų Ispanijos kolonijų.[15]

Kita vertus, Kosta Rika turėjo didesnę autonomiją, kas leido formuotis savitai kultūrai. Nuo XVII a., pradėjo formuotis ryški socialinė diferenciacija, kai komercinis ir žemvaldžių elitas savavališkai kontroliavo ekonomiką ir vidaus politiką. Dalis kostarikiečių nacionalinės tapatybės susiformavo šiuo laikotarpiu, ir ją apibrėžia aukšto lygio egalitarizmas, silpna indėnų ir afroamerikiečių kultūros įtaka.[16]

Nepriklausomybė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kosta Rika Jungtinėse Centrinės Amerikos Provincijose 1826 m.

XIX a. padžioje Amerikoje prasidėjus išsivadavimo kovai, 1821 m. visa Naujosios Ispanijos vicekaralystė paskelbė nepriklausomybę kaip Meksikos imperija. Jau 1823 m. nuo Meksikos atsiskyrė Jungtinės Centrinės Amerikos Provincijos, kurios sudarytos buvusios Gvatemalos audiencijos teritorijų pagrindu. Tačiau vidiniai skirtumai lėmė tolimesnę dezintegraciją, ir 1838 metais Kosta Rika paliko šią federaciją, tapdama suverenia valstybe.

Ankstyvuoju laikotarpiu Kosta Rikoje vyko nesutarimai tarp imperialistų, norėjusių likti Meksikos sudėtyje ir respublikonų, pasisakiusių už pilną nepriklausomybę. Konfrontacija 1823 m. prasiveržė kaip Očomogo mūšis. Kadangi mūšį laimėjo respublikonai, sostinė perkelta iš Kartago (dominuojamo imperialistų) į San Chosė (dominuojamos respublikonų).[17]

Valstybė kelis kartus keitė pavadinimą. Iki 1847 m. ji žinoma kaip Laisvoji Kosta Rikos valstybė (isp. Estado Libre de Costa Rica), o vėliau – kaip Pirmoji Kosta Rikos Respublika.

Kosta Rikos geležinkelis

XIX a. valstybė patyrė stiprių teritorinių pokyčių. Ji suformuota Kosta Rikos provincijos pagrindu, tačiau 1825 m. gavo Nikojos pusiasalį, iki tol priklausiusį Nikaragvos provincijai. Tai įvyko savanoriškai, po referendumų didžiuosiuose Nikojos miestuose, kadangi Nikaragva kovojo pilietinius karus, o Kosta Rika siūlė taiką.[18] Pietuose kilo nesutarimas dėl sienos su Panama. Kosta Rika siekė valdyti ne tik visą Talamankos Kordiljerą, bet ir Čiriki lagūną. Po kelių permainingų sutarčių valstybė galiausiai neteko prieigos į lagūną, o Talamakos genčių žemės padalintos. Galutinai siena nustatyta tik 1941 m.[19]

XIX a. pradžioje Centrinėse aukštumose įdiegus kavą, ji tapo svarbiausia Kosta Rikos eksporto preke, išstūmusia kakavą, cukrų ir tabaką. Kava buvo gabenama jaučių traukiamais vežimais iki Karibų jūros. 1890 m. galiausiai buvo nutiestas geležinkelis sujungęs San Chosė su Limonu. Tai padaryta su JAV verslininko Minor C. Keith parama, dėl ko JAV gavo išskirtines teises. JAV investavo į bananų auginimą, išnaudodama vietos valstiečius. Tai sukėlė ne tik streikus, bet ir bananų karus.[20]

XX–XXI a.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodrigo Chaves Robles, šalies prezidentas nuo 2022 m.

Nuo pat nepriklausomybės Kosta Rika buvo mažiau paliesta karų nei jos kaimynės Centrinėje Amerikoje ir pasižymėjo politiniu stabilumu. Tai yra stabiliausia valstybė Centrinėje Amerikoje.

Jos istorijoje buvo tik du kariniai perversmai. 1917–1919 m. generolas Federico Tinoco Granados paėmė valdžią karine jėga ir valdė kaip diktatorius. Nuvertus jo valdžią, generolas buvo išsiųstas tremtin, o armijos galios labai stipriai apribotos. Kitas bandymas buvo 1948 m., kuomet José Figueres Ferrer pasinaudodamas dviejų kandidatų į prezidentus nesutarimu, pradėjo Kosta Rikos pilietinį karą[21]. Konflikto metu žuvo daugiau nei 2000 gyventojų, ir jis laikomas kruviniausiu konfliktu valstybės istorijoje. Po jo paskelbta Antroji Kosta Rikos Respublika. Joje buvo panaikinta armija, sukurta nauja konstitucija ir padarytos kitos politinės reformos, užtikrinusios politinį stabilumą iki dabar.[22]

Valstybė kelis kartus įvykdė kardinalias socialines ir ekonomines reformas. 1940 m. prezidentas Rafael Ángel Calderón paskelbė naujas reformas, kurios stipriai pakeitė šalies ekonomiką. Iki tol buvo remiamasi laisva rinka ir leidžiama vešėti oligarchijai. Reformų metu su šūkiu „Gerovės valstybė“ daugiau galios suteikta valstybei. Tai leido sukurti pažangią švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos sistemą.[23]

Prezidentas Rodrigo Carazo (1978–1982) iškėlė gerovės valstybės skaudulius, tokius kaip didžiulė tarptautinė skola, ir dar kartą reformavo šalies ekonomiką. Kosta Rikai grėsė ir tarptautinė krizė, susijusi su pilietiniu karu gretimoje Nikaragvoje. Kitas prezidentas, Luis Alberto Monge, sėkmingai išlaviravo šalį, pritaikydamas neoliberalizmo idėjas. Šalis transformavosi į dvipartinę sistemą, kuri veikia iki šiol.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Geographia Archyvuota kopija 2018-03-10 iš Wayback Machine projekto.. patikrinta 2008 m. rugpjūčio 22 d.
  2. ↑ Botey Sobrado, Ana María (2002). Costa Rica: estado, economía, sociedad y cultura desde las sociedades autóctonas hasta 1914 (in Spanish) (2a ed.). Editorial Universidad de Costa Rica. pp. 30–31.
  3. ↑ Fonseca, Oscar (1994). „El concepto de Area de Tradición Chibchoide y su pertinencia para entender la Gran Nicoya“. Vínculos. 18 (19): 209–227.
  4. ↑ Ibarra Rojas, Eugenia (1990). Las sociedades cacicales de Costa Rica (siglo XVI). Universidad de Costa Rica.
  5. ↑ Fonseca Zamora, Oscar (1992). Historia antigua de Costa Rica: surgimiento y caracterización de la primera civilización costarricense. Universidad de Costa Rica. ISBN 9977-67-192-3.
  6. ↑ Guerrero C., Julian N. (1982). «I. Quiribíes o Caribíes primeros aborígenes de Nicaragua». Las 9 tribus aborígenes de Nicaragua. Lola Soriano de Guerrero.
  7. ↑ Quesada López-Calleja, Ricardo (1980). Costa Rica, la frontera sur de Mesoamérica. Instituto Costarricense de Turismo. ISBN 84-499-3811-2.
  8. ↑ Rojas, Eugenia Ibarra (2001). Fronteras etnicas en la conquista de Nicaragua y Nicoya: entre la solidaridad y el conflicto 800 d. C.-1544. Universidad de Costa Rica. ISBN 978-9977-67-685-2.
  9. ↑ Fernández Guardia, Ricardo (2005). Historia de Costa Rica: el descubrimiento y la conquista (in Spanish). San José, Costa Rica: EUNED.
  10. ↑ Palmer, eds, Steven; Molina, eds, Ivan (October 29, 2004). The Costa Rican Reader: History, Culture, Politics. Duke University Press.
  11. ↑ Stone, Doris (1962). The Talamanca Tribes of Costa Rica. Cambridge, Massachusetts: The Peabody Museum.
  12. ↑ Quesada Camacho, Juan Rafael. Historia de la historiografía costarricense, 1821–1940, Volumen 9.
  13. ↑ Foster, Lynn V. (2000). A brief history of Central America. New York: Facts on File. pp. 63–4. ISBN 978-0-8160-3962-3.
  14. ↑ Claudia Quirós. La Era de la Encomienda. Historia de Costa Rica. Editorial de la Universidad de Costa Rica. 1990.
  15. ↑ Shafer, D. Michael (1994). Winners and losers: how sectors shape the developmental prospects of states. Ithaca, N.Y.: Cornell University Press. ISBN 978-0-8014-8188-8.
  16. ↑ Siermann, Carlos Meléndez Chaverri (2010). Historia de Costa Rica – Tomo 3. p. 176. ISBN 978-9968-553-89-6.
  17. ↑ Alarmvogel (1966). Apuntes para la historia de la ciudad de Alajuela. San José, Costa Rica: Impr. Nacional. OCLC 14462048.
  18. ↑ „Acta del Cabildo de Nicoya, 25 de julio de 1824“. Archivo Nacional de Costa Rica. Retrieved 1 October 2025.
  19. ↑ Pereira Jiménez, Bonifacio (1962). Historia de la controversia de límites entre Panamá y Costa Rica. Panamá: Revista Lotería. Consultado el 28 de enero de 2018.
  20. ↑ Rankin, Monica A. (29 December 2017). The History of Costa Rica. ABC-CLIO. ISBN 978-0-313-37944-4.
  21. ↑ Ian Holzhauer, „The Presidency of Calderón Guardia“ (University of Florida History Thesis, 2004)
  22. ↑ Castro Vega, Óscar (2007). Figueres y la Constituyente del 49. San José, Costa Rica: Universidad Estatal a Distancia de Costa Rica. ISBN 9789968315302.
  23. ↑ Redacción (2016). „Del Estado Benefactor de 1949 a una Asamblea Constituyente“. Mundo.
Ž • A • R
Centrinės Amerikos šalių istorijos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kosta_Rikos_istorija&oldid=7831112"