Kosmoso kolonizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ateities kolonija Mėnulyje (NASA piešinys)
Dailininko piešinys, vaizduojantis ateities NASA misiją Marse

Kosmoso kolonizacija yra žmonių apgyvendinimas už Žemės ribų, kai gyvenvietės pačios gali apsirūpinti daugeliu resursų. Tai yra dažna mokslinės fantastikos kūrinių tema ir tolimas kai kurių nacionalinių kosmoso programų tikslas.

Nors daugelis mano, kad pirmosios kosmoso kolonijos galėtų būti Mėnulyje arba Marse, kiti ginčijasi, kad pirmiausia gali būti apgyvendinti Žemės orbitoje esantys asteroidai, nes juose yra pakankamas visų būtinų medžiagų kiekis. Pasak NASA vadovo Maiklo Grifino (angl. Michael Griffin), žmonija kada nors kolonizuos Saulės sistemą ir net tolimesnes planetas:

Cquote2.png ...tikslas nėra vien tik mokslinis tyrinėjimas ... taip pat ilgainiui norime išplėsti žmogaus gyvenamąją sritį už Žemės ribų ... Ilgainiui tik vienoje planetoje gyvenančios rūšys išnyks. Jei norime, kad žmonija išliktų milijonus metų, mes turime apgyvendinti kitas planetas. Šiuo metu technologijos yra tokios, kad tai yra sunkiai įsivaizduojama. Mes dar tik pačioje pradžioje. ... Aš kalbu apie vieną dieną, nežinau kada ji bus, kai už Žemės ribų gyvens daugiau žmonių nei Žemėje. ... Žinau, kad žmonės kolonizuos Saulės sistemą ir eis toliau.[1]

Maiklas Grifinas

Cquote1.png

Per 2019–2024 metus NASA planuoja pastatyti nuolat apgyvendintą pastatą Mėnulio paviršiuje, kuris vadinsis Lunar outpost (liet. Mėnulio postas).

Reikmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stanfordo toras – kosmoso kolonija (Donaldo Daviso piešinys)

Kosmoso kolonijoms reikėtų vandens, maisto, žmonių, energijos, gyvybės palaikymo, simuliuojamos gravitacijos ir apsaugos nuo radiacijos. Kolonijos būtų pastatytos tokiose vietose, kur šiuos ir kitus poreikius būtų kuo lengviau patenkinti. Pagrindiniai būdai apgyvendinti negyvenamas planetas yra:

  • Organizmus ir jų gyvenamąją aplinką izoliuoti nuo aplinkos uždaroje dirbtinėje ekosistemoje
  • Teraformavimas – sąlygų pakeitimas į labiau tinkamas gyvybei.
  • Organizmų pakeitimas panaudojant genetinę inžineriją arba technologijas, kad jie galėtų geriau prisitaikyti prie nežemiškų sąlygų (plačiau apie tai straipsniuose transhumanizmas, kiborgas).

Galima ir kelių metodų kombinacija.

Energija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Orbitoje yra daug Saulės energijos ir čia ji yra patikimesnis ir efektyvesnis šaltinis nei Žemėje, nes kosmose nėra nakties, debesų ir atmosferos. Energija galėtų būti ir eksportuojama iš kolonijų siunčiant energiją į Žemę ar kitas kolonijas, pavyzdžiui, per mikrobangų spindulius. Toks metodas padėtų sumažinti šiltnamio dujų ir radioaktyvių atliekų kiekį Žemėje.

Mėnulyje būna dviejų Žemės savaičių ilgumo naktys, o Marsas yra toliau nuo Saulės, jame būna naktys ir saulę uždengia dulkės ir šie veiksniai smarkiai sumažintų Saulės energijos efektyvumą, todėl Mėnulyje ir Marse turbūt labiau apsimokėtų branduolinė energija. Taip pat Saulės energija į kolonijas Mėnulyje ir Marse galėtų būti transportuojama iš satelitų. Vienas iš pagrindinių sunkumų gaminant tiek Saulės, tiek branduolinę energiją beorėse erdvėse yra neišvengiamai susidarančio karščio išsklaidymas. Ši problema būtų kiek mažesnė Marse, nes jis turi atmosferą, nors ji yra labai plona.

Transportas ir komunikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kosminio lifto piešinys

Kolonijoms kosmose įkurti reikalingos daug pigesnės transportavimo priemonės. Be to, tūkstančiai, o gal net milijonai reikalingų erdvėlaivių paleidimų iš Žemės smarkiai pakenktų atmosferai. Šioms problemoms spręsti yra pasiūlyta įvairiausių būdų, kaip kosminis liftas[2], kosminė patranka ir t. t. Dėl transportacijos iš Žemės brangumo, kolonijos tikriausiai naudotų vietines ir kitų planetų bei asteroidų medžiagas.

Komunikacija sukeltų, palyginti, nedaug problemų, ypač su orbita ir mėnuliu. Jau dabar didelė dalis žmonių komunikacijos vyksta per satelitus. Komunikacija su Marsu būtų problematiškesnė, nes ją varžytų šviesos greitis, tad iš Žemės nusiųsta žinutė Marsą pasiektų tik po 7–44 minučių. Bet ne gyvai vykstanti komunikacija (pvz., elektroniniu paštu arba balso žinutėmis) neturėtų sukelti problemų.

Reikalingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausiai naudojami argumentai už kosmoso kolonizaciją:[3]

  • Užtikrinti ilgalaikį žmonijos išlikimą, apsaugant nuo meteoritų smūgių, branduolinių karų, pandemijos, globalinio atšilimo ir kitų grėsmių.
  • Apsaugoti Žemės aplinką ir gamtą perkeliant žmones ir industriją į kosmosą.
  • Uždirbti pinigų iš Saulės energiją gaminančių satelitų, asteroidų kasybos ir pan.
  • Užtikrinti pakankamą aprūpinimą trūkstamomis ir retomis medžiagomis

Nikas Bostromas ginčijosi, kad kosmoso kolonizacija turėtų būti pagrindinis utilitaristų tikslas, nes tai leistų labai didelei populiacijai gyventi labai ilgą laiką (galbūt net milijardus metų), kas atneštų milžinišką kiekį laimės. Jo nuomone, svarbiau yra ne paspartinti technologinį vystymąsi, kad kolonizacija įvyktų greičiau, o didinti tikimybę, kad kosmoso kolonizacija kada nors įvyks. Pasak Bostromo, efektyviausias būdas tai daryti yra mažinti globalinių katastrofų ir žmonijos išnykimo grėsmę.[4]

Iš kitos pusės, kosmoso kolonizavimas ir tam reikalingi tyrimai bei gamyba pareikalautų labai daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Visą šią naštą turėtų nešti Žemės visuomenė, bet daugelis jos narių iš kosmoso kolonizavimo greičiausiai negautų jokios tiesioginės naudos. Vis dėlto, žmonės kartais perdeda kosminių misijų brangumą. Hablo kosminis teleskopas kainavo 2 milijardus dolerių, o metinis NASA biudžetas svyruoja apie 17 milijardų dolerių arba 56 dolerius vienam šalies gyventojui.[5] Jei lygintume, socialinėms programoms (sveikatos apsaugai, socialiniai apsaugai ir pan.) JAV išleidžia 1142 milijardų dolerių per metus, o Irako karas iki 2008 m. Jungtinėms Amerikos Valstijoms kainavo 845 milijardus dolerių.[6]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]