Konstantinopolio IV susirinkimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Konstantinopolio IV susirinkimas – aštuntasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, įvykęs 869870 m. Konstantinopolyje.[1]

Susirinkimo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susirinkimą sušaukė Bizantijos imperatorius Bazilijus I Makedonietis ir popiežius Adrianas II. IX a. antroje pusėje popiežius Mikalojus I nepripažino ryšius su Roma nutraukusio Konstantinopolio patriarcho Fotijaus ir 863 m. Laterano Sinode jį pasmerkė, o 867 m. ir ekskomunikavo bei grąžino pastarojo pirmtaką patriarchą Ignatijų. Į tai atsakydamas Fotijus 867 m. sušaukė Sinodą, kuris ekskomunikavo Mikalojų I ir visą Vakarų Bažnyčią. Naujai sušauktas Bažnyčios susirinkimas turėjo nušalinti Konstantinopolio patriarchą Fotijų. Ignatijų dar 857 m. lapkričio 23 d. nušalino ir ištrėmė regentas Bardas (valdęs už mažametį imperatorių Mykolą III), kuriam Ignatijus uždraudė priimti komuniją dėl kraujomaišos su marčia Eudokija. Iki išrinkimo Fotijus vadovavo imperatoriaus kanceliarijai. Praėjus šešioms dienoms nuo išrinkimo jis per Kalėdas buvo įšventintas Sirakūzų vyskupo Grigaliaus Asbesto, kuris, savo ruožtu, buvo ekskomunikuotas Ignatijaus. Tai kėlė abejonių dėl įšventinimo teisėtumo. Tačiau dar tais pačiais metais Mykolas III buvo nuverstas. Tapęs imperatoriumi Bazilijus I grąžino Ignatijų ir nusiuntė popiežiui Adrijonui II laišką su pasiūlymu surengti Susirinkimą.

Susirinkimo eiga ir priimti sprendimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susirinkime negalėjo dalyvauti Fotijaus įšventinti vyskupai, o ir kiti turėjo pasirašyti legatų pateiktą formulę, kurią pirmą kartą buvo pasiūlęs popiežius Hormisdas. Pirmasis Susirinkimo posėdis įvyko 869 m. spalio 5 d. Be Ignatijaus ir trijų legatų jame dar dalyvavo apie aštuoniolika vyskupų. Pirmuosiuose keturiuose posėdžiuose buvo aiškinamasi, ar pastarieji gali dalyvauti Susirinkimo darbe.

Po to buvo patvirtintas prieš tai popiežiaus sušaukto Sinodo priimtas nuosprendis Fotijui. Kaltinimai buvo perskaityti spalio 5 d. vykusiame penktajame posėdyje, o nuosprendis paskelbtas lapkričio 7 d. vykusiame septintajame posėdyje. Susirinkimas pasmerkė Fotijaus doktriną apie dvi žmogiškąsias sielas, patvirtino mokymą apie vieną žmogaus sielą, pritarė šventųjų paveikslų garbinimui, nustatė išskirtinę 5 patriarchų – Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės padėtį. Iš viso priėmė 27 kanonus. Susirinkimas baigėsi 870 m. vasario 28 d.

Susirinkimo sprendimų pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susirinkimo priimtus sprendimus pripažįsta tik Katalikų bažnyčia. Rytų bažnyčios aštuntuoju visuotiniu Bažnyčios susirinkimu laiko Konstantinopolyje 879 m. – 880 m. vykusį Sinodą, kuriame buvo reabilituotas Fotijas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Valdas KužulisKonstantinopolio IV susirinkimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 518 psl.
  • Philip Hughes „The Church in Crisis: The History of the General Councils: 325–1870“, Notre Dame du Lac, 1960 [1] Archyvuota kopija 2007-10-08 iš Wayback Machine projekto.
  • Josef Lenzenweger, Peter Stockmeier, Karl Amon, Rudolf Zinnhobler „Katalikų Bažnyčios istorija“, „Katalikų pasaulis“, Vilnius, 1996, ISBN 9986-04-054-X
  • „Catholic Encyclopedia“, 1917, straipsniai „Fourth Council of Constantinople“ [2] ir „Photios“ [3]
  • EWTN internetinė biblioteka, „THE COUNCIL OF CONSTANTINOPLE Session IV – 869–870“ [4] Archyvuota kopija 2013-11-13 iš Wayback Machine projekto., paimta iš „Decrees of the Ecumenical Councils“, red. Norman P. Tanner