Klepočių mūšis (1920)
Šis straipsnis apie 1920 m. Klepočių apylinkėse vykusį Lenkijos ir Sovietų Rusijos kariuomenių mūšį.. Apie Klepočių apylinkėse 1923 m. vykusias Lenkijos ir Lietuvos karinių dalinių kovas dėl Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruožo skaitykite straipsnyje Valkininkų-Rūdiškių kautynės.Klepočių mūšis Priklauso: Lenkijos-Sovietų Rusijos karas 
KlepočiaiKlepočiai (mūšio vieta Lietuvos žemėlapyje)Data 1920 m. liepos 16 d. Vieta Klepočiai (dab. Trakų r.) Rezultatas Sovietų Rusijos pergalė Teritoriniai
pokyčiaiTeritoriją užėmė bolševikų pajėgos Konflikto šalys 
Sovietų Rusija
LenkijaVadovai ir kariniai vadai Nežinoma pplk. Witold Hupert Pajėgos III kavalerijos korpuso daliniai 2-oji lietuvių-gudų divizija (Lenkija) Nuostoliai ~100 (lenkų šaltinių teigimu)[1] 60 (lenkų šaltinių teigimu)[2]
Klepočių mūšis (lenk. Bitwa pod Klepaczami) – 1920 m. liepos 16 d. Klepočių apylinkėse (dab. Trakų r.) įvykusios Lenkijos 2-osios lietuvių-gudų divizijos dalinių kautynės kovos su Sovietų Rusijos Gajaus Gajaus III kavalerijos korpuso daliniais, vienas Michailo Tuchačevskio vadovauto Sovietų Rusijos Vakarų fronto liepos puolimo epizodų Lenkijos–bolševikų karo laikotarpiu.
Informacija apie kautynes pateikiama daugiausiai Lenkijos karinėse ataskaitose[3] ir keliose karą su bolševikais aprašančiose studijose.[4][5][6] SSRS ir Rusijoje skelbtuose šaltiniuose informacijos apie šį mūšį nėra.
Tikslus bolševikų pajėgų dydis, karo vadų vardai, nuostoliai nėra žinomi.
Kariuomenių padėtis prieš mūšį
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1920 m. pirmąją liepos dekadą bolševikai pralaužė Lenkijos frontą prie Autos upės ir pradėjo energingai veržtis į pietus. Generolo Stanislovo Šeptickio (Stanisław Szeptycki) vadovaujamos Lenkijos Šiaurės Rytų fronto pajėgos traukėsi spaudžiamos Michailo Tuchačevskio pajėgų puolimo.[4] Reaguodama į suirusį frontą Lenkijos aukščiausioji vadovybė išleido įsakymą sustabdyti sovietų Vakarų fronto kariuomenę 1915 m., po Švenčionių-Vilniaus operacijos susiformavusių Pirmojo pasaulinio karo vokiečių apkasų linijoje.[5]
Lenkija nuo demarkacinės linijos su Lietuva atitraukė 2-ąją lietuvių-gudų diviziją, vadovaujamą generolo Aleksandro Boruščiako (Aleksander Boruszczak), kuri užėmė gynybos ruožą Skaistašilis–Karkažiškės–Dubingiai.[7]
Liepos 12 ir 13 dienomis sovietų 3-iojo kavalerijos korpuso daliniai atakavo ir nustūmė lenkų pėstininkus ties Karkažiškėmis ir Pabrade,[6] o liepos 14 dieną Gajaus kavalerija pajudėjo Vilniaus link. Po neilgų kovų sovietai užėmė miestą. Vakare lenkų daliniai pradėjo trauktis Lentvario kryptimi ir toliau palei geležinkelio liniją Vilnius–Gardinas.[8]
Po pralaimėto Vilniaus mūšio dezorganizuoti 2-osios lietuvių-gudų divizijos daliniai didelėje netvarkoje traukėsi palei geležinkelio liniją Vilnius–Gardinas. Pridengimą užtikrino iš savanorių suformuotas Vilniaus gynybos kavalerijos pulkas, vadovaujamas kapitono (rotmistro) Vladislovo Dambrovskio (Władysław Dąbrowski).[9]
Lenkų kariuomenės koloną persekiojo sovietų Gajaus Gajaus 3-iojo kavalerijos korpuso daliniai. Prieš Klepočius, pozicijose rytiniame Gelužos upelio krante, jiems kelią pastojo lenkų Lydos šaulių pulkas, vadovaujamas papulkininkio Vitoldo Huperto (Witold Hupert).[10]
Kovojančios pusės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Dalinys | Vadas | Pavaldumas |
| Lenkijos kariuomenė | ||
|---|---|---|
| 2-oji lietuvių-gudų divizija | gen. Aleksander Boruszczak | Šiaurės frontas |
| ⇒ Lydos šaulių pulkas (76 pulkas) | pplk. Witold Hupert | 2-oji lietuvių-gudų divizija |
| ⇒ Vilniaus gynybos kavalerijos pulkas | kpt. Władysław Dąbrowski | |
| Šarvuotas traukinys „Mściciel” | ||
| Sovietų Rusijos kariuomenė | ||
| 15-oji kavalerijos divizija | Aleksandr Matuzienko | III kavalerijos korpusas |
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bolševikų persekiojamas Lenkijos kariuomenės II batalionas užėmė ruožą nuo Vilniaus–Varėnos trakto iki geležinkelio linijos (imtinai), o I batalionas – ruožą į šiaurę nuo Klepočių, abipus geležinkelio. Techninė kuopa, užėmusi pozicijas miške, saugojo dešinįjį pulko sparną. Pulko vadavietė ir rezervas (dvi III bataliono kuopos) užėmė pozicijas į pietvakarius nuo Klepočių.[3] Lenkų pėstininkų gynybą rėmė šarvuotasis traukinys „Mściciel“ (liet. Keršytojas), o kairįjį sparną dengė rotmistro V. Dmbrovskio savanorių ulonų (lengvosios kavalerijos) eskadronas.
Liepos 16 d. ankstyvą popietę Lydos pulko (76 pulko) pozicijas atakavo nuo žirgų nulipusi sovietų kavalerija, remiama dviejų artilerijos baterijų. Po artilerijos apšaudymo II bataliono ruože sovietai įsiveržė į pirmosios lenkų linijos pozicijas. II bataliono vadas leitenantas Juzefas Volskis (lenk. Józef Wolski) asmeniškai vadovavo 6-osios kuopos kontratakai. Lenkams pavyko „durklais atstumti" priešą maždaug kilometro atstumu. Artimoje kovoje pasižymėjo jaunesnysis leitenantas Tomašas Zalevskis (lenk. Tomasz Zalewski), vadovaudamas kairiajam kuopos sparnui, pirmasis susirėmęs su priešu.[3]
Apie 15 val. sovietai nutraukė frontalinį puolimą ir pradėjo manevrą, siekdami apeiti kairįjį lenkų gynybos sparną I bataliono bei pulko rezervo ruože. Kilus apsupimo grėsmei, papulkininkis Hupertas įsakė trauktis Varėnos link.[10] Atsitraukimą dengė leitenanto Daukšos vadovaujama 5-oji kuopa.[11]
Po atsitraukimo nuo Klepočių bolševikų ir lenkų kovos tos pačios dienos vakare tęsėsi prie Varėnos, kur jau sutemus bolševikai sėkmingai atakavo ir link Marcinkonių ir Gardino nustūmė poilsiui sustojusius lenkų dalinius.[12][13][14][15]
Kovų išdavos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kovose prie Klepočių lenkų Lydos šaulių pulkas neteko apie 60 karių. Lenkų šaltiniuose bolševikų nuostoliai buvo įvertinti maždaug 100 karių.[3][10] Mūšiu lenkams nepavyko sustabdyti bolševikų puolimo, o bolševikams nepavyko suduoti didelio smūgio lenkų daliniams.[15]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Komisja pułkowa: Zarys historji wojennej pułków polskich 1918–1920. 76 Lidzki pułk piechoty, p. 26-27.
- ↑ Komisja pułkowa: Zarys historji wojennej pułków polskich 1918–1920. 76 Lidzki pułk piechoty, p. 26-27.
- 1 2 3 4 Komisja pułkowa: Zarys historji wojennej pułków polskich 1918–1920. 76 Lidzki pułk piechoty, p. 26-27.
- 1 2 Janusz Cisek, Konrad Paduszek, Tadeusz Rawski: Wojna polsko-sowiecka 1919–1921, p. 49.
- 1 2 Janusz Odziemkowski: Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920. p. 277.
- 1 2 Wiesław Wysocki (red.): Szlakiem oręża polskiego; vademecum miejsc walk i budowli obronnych. T. 2, p. 368–369.
- ↑ Janusz Odziemkowski: Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920. p. 435.
- ↑ Janusz Odziemkowski: Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920. p. 436.
- ↑ Janusz Odziemkowski: Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920. p. 296.
- 1 2 3 Janusz Odziemkowski: Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920. p. 184
- ↑ Komisja pułkowa: Zarys historji wojennej pułków polskich 1918–1920. 76 Lidzki pułk piechoty, p. 27.
- ↑ Janusz Odziemkowski: Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920. p. 147.
- ↑ Laskowski (red.), Otton (1937). Encyklopedia wojskowa. Warszawa: Wydawnictwo Towarzystwa Wiedzy Wojskowej i Wojskowego Instytutu Naukowo-Wydawniczego, p. 142.
- ↑ Odziemkowski, Janusz (2004). Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920. p. 296.
- 1 2 Baron, Szymon (1929). Zarys historii wojennej 77-go pułku piechoty. Warszawa: Wojskowe Biuro Historyczne, p. 16.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Janusz Cisek, Konrad Paduszek, Tadeusz Rawski: Wojna polsko-sowiecka 1919–1921. Warszawa: Wojskowe Centrum Edukacji Obywatelskiej, 2010
- Komisja pułkowa (1930). Zarys historji wojennej pułków polskich 1918–1920. 76 Lidzki pułk piechoty. Warszawa: Wojskowe Biuro Historyczne.
- Odziemkowski, Janusz (2004). Leksykon wojny polsko-rosyjskiej 1919–1920. Warszawa: Oficyna Wydawnicza „Rytm”. ISBN 8373990968.
- Odziemkowski, Janusz (1998). Leksykon bitew polskich 1914 – 1920. Pruszków: Oficyna Wydawnicza „Ajaks”. ISBN 8385621466.
- Wysocki (red.), Wiesław (2005). Szlakiem oręża polskiego; vademecum miejsc walk i budowli obronnych. Warszawa: Wydawnictwo „Gamb”. ISBN 837399050X.