Klaipėdos universiteto Botanikos sodas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Crystal Clear app logout.png  Straipsnis turėtų prasidėti aiškiu apibrėžimu.
Jei galite, apibrėžkite straipsnio dalyką, pagrindinę sąvoką.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Klaipėdos universiteto Botanikos sodas
Botanikos sodo planas
Botanikos sodo administracijos pastatas

Įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkūrus Klaipėdos universitetą (1991 m.) ir suformavus biologijos, ekologijos bei rekreacijos studijų programas, iškilo būtinybė sukurti šių, taip pat ir kitų specialybių studentams ir dėstytojams studijų, mokslinių tyrimų bazę. Dėl šios priežasties 1993 metais įkurtas Klaipėdos universiteto Botanikos sodas. Sodo įkūrimo iniciatorius ir pirmasis direktorius buvo prof. A. M. Olšauskas.

Paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovė garsi istorine praeitimi. 1802 m. netoli šios teritorijos buvusiame dvare įvyko garsusis Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo III ir jo žmonos Luizės susitikimas su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I.

Geografinė padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

KU Botanikos sodas įsikūręs 3-14 m virš jūros lygio, šiaurinėje Klaipėdos miesto dalyje, Danės upės slėnio dešiniajame krante. Bendras sodo teritorijos plotas yra 9,3 ha. Botanikos sodo teritorijos tekančios Danės upės vaga labai vingiuota. Vagos ilgis – daugiau kaip 2 km, o plotis svyruoja nuo 20 iki 40 metrų; vidutinis upės gylis apie 2 m. Botanikos sodas įsikūręs teritorijoje, kuri pasižymi išskirtinėmis klimatinėmis sąlygomis: čia būna aukštesnė oro temperatūra, didesnis kritulių kiekis, ilgesnis augalų vegetacijos periodas, palyginus su kitomis Lietuvos vietovėmis.

Augalų kolekcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkūrus Klaipėdos universiteto Botanikos sodą, spygliuočių medžių ir krūmų sodinukų bei žaliųjų auginių padovanojo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto Botanikos sodai, individualūs augalų kolekcionieriai. Šiuo metu KU Botanikos sodas bendradarbiauja su Lietuvos ir pasaulio botanikos sodais bei arboretumais (~ 100), vykdo sėklų ir žaliųjų auginių mainus, kaupia auginamų augalų sėklų fondą. Dėl šios priežasties augalų kolekcijos nuolat papildomos naujais augalais.

Dekoratyviniai ir kiti ekonominiu požiūriu vertingi augalai kaupiami ir eksponuojami trijose kolekcijose: dendrologinėje, vaistinių ir prieskoninių augalų bei žolinių dekoratyvinių augalų (daugiamečių ir vienmečių gėlių). Įrengta vijoklinių augalų kolekcija, alpinariumas bei rozariumas. Medelių, krūmų bei gėlių dauginimui įveistas medelynas, įrengtas etnografinis gėlių darželis, atnaujinta pagrindinė apžvalgos aikštelė, pastatytas kabantis tiltas.

Šiuo metu Botanikos sode eksponuojama 3 000 taksonų augalų (2011 12 31 duomenimis). Introdukuotos augalijos kompozicijai vientisumo ir brandumo suteikia natūrali augmenija – teritorijoje natūraliai auga daugiau nei 200 augalų rūšių. Didžioji dalis jų – žoliniai augalai, o sumedėjusių augalų rūšinėje įvairovėje vyrauja paprastieji klevai (Acer platanoides), juodalksniai (Alnus glutinosa), baltalksniai (Alnus incana), paprastosios ir vėlyvosios ievos (Prunus padus, Padus serotina), europiniai ožekšniai (Euonymus europaeus).

Etnografinis darželis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabar labai sunku pasakyti, kada Lietuvoje atsirado ir kokie buvo pirmieji darželiai. Nemažai žinių gaunama iš liaudies dainų, tautosakos ar papročių aprašymų. Teigiama, kad Lietuvoje darželiai prie sodybų atsirado XV-XVI amžiuje, tačiau patikimų duomenų, kuriais galima būtų tai patvirtinti arba paneigti, nėra. Paprastiems kaimų ir miestelių gyventojams įsigyti gražių gėlių nebuvo lengva. Iš pradžių tik vienuolynų, klebonijų ir dvarų parkuose, soduose, daržuose bei gėlynuose augintos gėlės, dekoratyviniai krūmai ir medžiai pamažu ėmė plisti po sodybas. Gyvų augalų ir sėklų žmonės dažniausiai gaudavo iš dvaruose dirbančių sodininkų, vėliau jų duodavo savo kaimynams ir draugams. Labiausiai darželiai Lietuvoje išplito XIX amžiaus antroje pusėje ir iki amžiaus pabaigos jie tapo neatsiejama kiekvienos sodybos dalimi. Darželis buvo ne tik puošmena, bet atliko ir svarbią socialinę funkciją – pagal darželius žmonės susidarydavo nuomonę apie šeimininkus, ypatingai svarbus darželis buvo šeimos merginoms.Dabar tik nuošaliuose kaimuose galima pamatyti tradicinių darželių, kuriuose žydi senoviškos gėlės. Jų vietą užėmė vejos su nedideliais gėlynais ir pavieniui ar grupėmis susodintais žemaūgiais krūmais, atsirado alpinariumų ir kitokių tipų gėlynų. Žmonės ėmė žavėtis įvairiais egzotiškais augalais, o Lietuvos krašto etnografinio darželio augalai liko užmarštin. Siekdami lankytojams parodyti tradicinius pajūrio krašto etnografinius darželius, KU Botanikos sode įrengtas pajūrio krašto etnografinis darželis, su šiam kraštui būdingomis gėlių kompozicijomis.

Tradiciniai darželių augalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2012 metų duomenimis KU Botanikos sodo etnografiniame darželyje eksponuojami 14 šeimų augalų atstovai, o daugiausia jų – astrinių (Asteraceae) šeimos atstovai. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lėmusių darželiuose auginamų augalų įvairovę, buvo augalų savybės. Dažniausiai auginti ne tik gražūs, bet ir kitaip naudingi augalai, kuriais galima gydytis, tinka maistui pagardinti ar pritaikomi buityje – audiniams dažyti, praustis, vabzdžiams naikinti. Daug tradicinių darželio augalų vienodai vyrauja visuose Lietuvos regionuose kaip bene tradiciškiausias augalas lietuvių darželiuose yra rūta. Botanikos sode eksponuojama žalioji rūta (Ruta graveolens L.). Šis augalas ne tik svarbus mūsų tradicijose, apeigose, bet ir vertinamas kaip vaistinis augalas. Pajūrio krašte žmonės dažniausiai rinkdavosi daugiamečius tradicinius augalus. Botanikos sodo etnografiniame darželyje vyrauja daugiamečiai vaistiniai-prieskoniniai augalai: daugiametė saulutė (Bellis perennis L.), garbiniuotoji mėta (Mentha spicata L.), vaistinis isopas (Hyssopus officinalis L.), vaistinis skaistenis (Tanacetum parthenium (L.) Sch. Bip.), vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.), vaistinis putoklis (Saponaria officinalis L.), vaistinis bijūnas (Paeonia officinalis L.), paprastasis diemedis (Artemisia abrotanum L.). Etnografiniame darželyje dekoratyvumu pasižymi plunksnalapė rudbekija (Rudbeckia laciniata L.). Rudbekijos buvo labai mėgstamos ir dažnai auginamos daugiametės gėlės, o jų populiarumą lėmė paprasta priežiūra ir puošnumas. Žiedais puošia ir trispalvė našlaitė (Viola tricolor L.). Trispalvės našlaitės – labai seniai liaudies medicinoje naudojami augalai. Etnografinių darželių gėlės skirstomos į vienmetes, dvimetes ir daugiametes etnografines darželių gėles. Vienmetės etnografinės gėlės eksponuojamos KU Botanikos sodo etnografiniame darželyje: didžioji nasturtė (Tropaeolum majus L.), kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus L.), dažinėmis savybėmis pasižyminti balzaminė sprigė (Impatiens balsamina L). Dvimečių etnografinių gėlių grupėje puošnumu ir žiedų įvairove išsiskiria aukštoji piliarožė (Althaea rosea L.), o daugiamečių gėlių grupėje – šluotelinis flioksas (Phlox paniculata L.) ir didžiagraižis jurginas (Dahlia pinnata Cav.).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]