Klaipėdos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Senovinė Memelio pilies ir miesto graviūra

Klaipėdos istorija.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senasis Klaipėdos pavadinimas Memel yra hidroniminės kilmės. Manoma, kad vietinės baltų gentys (skalviai ir galbūt kuršiai) šitaip vadino Nemuno tėkmę žemupyje, o Vokiečių ordinas šį pavadinimą tik perėmė. Piliai ir miestui toks vardas buvo suteiktas, kadangi manyta Marių sąsmauką ties Dangės upe esant Nemuno žiotimis. Kada atsiranda žemaitiškas pavadinimas Klaipėda, nėra aišku. Šaltiniuose jis minimas tik nuo XV a. pradžios: Vytauto laiške 1413 m. rašoma Caloypede, 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje kalbama apie castrum Memel alias Klawppeda.

Dėl pastarojo pavadinimo kilmės esama keleto versijų. Vokiečių kalbininkas, žymus baltistas G. H. F. Neselmanas savo 1851 m. žodyne teigia, kad tai būsiąs dviejų sandų žodis: latv. klaips ir liet. kliepas reiškia „duonos kepalas“ (šią versiją palaikė ir Kazimieras Būga), o -ėda nuo žodžio „ėsti“. Esą pilyje buvo valgoma daug duonos. Tačiau šioji versija dažniau priskiriama liaudies etimologijai, kaip ir pavadinimo kildinimas nuo žodžių junginio „klampi pėda“ (iš legendos apie du brolius).

Įtikinamesnė aiškinimo versija pateikta 1898 m. Alberto Zwecko, Štutgarte išleistame veikale „Litauen“. Ten Klaipėdos vardas siejamas su dviem žodžiais: klai- nuo latv. klajš „atviras, tuščias, lygus, plynas“ + pēda „pėda“ arba pads „padas, grįstinė, laitas, grendimas“. Taigi, Klaipėda galėjo reikšti „žema, plyna vieta“. Gali būti, kad vietovardis yra kuršiškos kilmės. Šią versiją palaikė ir J. Endzelynas.

Kai kurie kiti XX a. kalbininkai (J. Gerulis, P. Skardžius, A. Salys) buvo linkę manyti, kad miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, tačiau tam įrodyti kol kas trūksta faktų.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieta, kurioje XIII a. įkurta Klaipėdos pilis, buvo piečiausioje ir mažiausioje kuršių genties žemėje – Pilsote. Ar toje vietoje yra buvusi kuršių gyvenvietė rašytinių šaltinių nėra, to vienareikšmiškai teigti neleidžia ir archeologiniai radiniai.[1]

Ordino laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto pradžia laikomi 1252 m., kai rugpjūčio 1 d. Kuršo vyskupas Henrikas sudarė sutartį su Vokiečių ordino vietininku Livonijoje Eberhardu fon Zeine. Sutartyje numatyta Memelio (arba Nemuno) ir Dangės upių santakoje statyti pilį ir prie jos per dvejus metus įkurti miestą. Du trečdaliai pilies ir miesto turėjo priklausyti Ordinui, o likęs trečdalis – Kuršo vyskupui. Pilies ir miesto kūrimas šioje vietoje buvo susijęs su Ordino siekiu pradėti Žemaitijos bei Sembos užkariavimą ir užbėgti už akių sembų ir žemaičių galimybei keistis tarpusavio pagalba per Kuršių neriją. Kuršo vyskupui reikėjo atsparos punkto, kuriame jis galėtų įkurti Kuršo vyskupijos metropoliją.

Pirmoji medinė Memelburgo (Memelburg) pilis buvo pastatyta jau 1252 m. rudenį. Po to, kai ji atlaikė bendrą sembų ir žemaičių puolimą, 1253 m. vasarą gretimoje vietoje buvo pradėta statyti mūrinė pilis. Sembai ir žemaičiai sudarė pagrindinę grėsmę Klaipėdos piliai, nes su vietos kuršių didikais Ordinui pavyko susitarti ir šis susitarimas galiojo bent jau iki 1260 m.[2] 1255 m. Klaipėdą vėl nesėkmingai puolė sembai. 1257 m. žemaičiai ir sembai Klaipėdą puolė iš jūros.

Į Klaipėdą persikėlė kolonistai iš Holšteino, Liubeko ir Dortmundo, tuo metu Klaipėda net vadinta Noi-Dortmundu, t. y. Naujuoju Dortmundu. Spaudžiant Liubeko tarybai miesto steigėjai 12571258 m. suteikė Klaipėdai Liubeko teises. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Klaipėda yra pirmasis miestas, gavęs savivaldos teises. Mindaugo surašyti Žemaitijos žemių dovanojimo Ordinui aktai leido tikėtis, kad Klaipėda taps svarbiu regiono centru. Neatsitiktinai čia planuota kurti Kuršo vyskupijos centrą, pinigų kalyklą Kuršui, buvo numatoma statyti bent kelias bažnyčias. Tačiau faktiškai Kuršo regiono centru Klaipėda niekad netapo: viena vertus, po Durbės mūšio Ordinui prireikė daug laiko susitvarkyti su baltų genčių sukilimų padariniais, antra vertus, prasidėjus nuolatinei karinei įtampai tarp Ordino ir LDK, Klaipėda buvo nuolat puldinėjama žemaičių arba visos LDK pajėgomis. Ypač intensyvūs puldinėjimai vyko XIV a. antroje pusėje (šaltiniuose fiksuojami Klaipėdos puolimai: 1307, 1323, 1360, 1379, 1393, 1402, 1409, 1418 m.). 1323 m. Gedimino vadovaujama kariuomenė nusiaubė Sembą, užėmė Klaipėdos miestą ir apgulė pilį. Petras Dusburgietis pažymėjo, kad užpuolikai „pavertė pelenais patį miestą ir tris gretimas naujakrikštų pilis, daug kogų bei kitokių laivų“.

Kariaudamas su LDK, Vokiečių ordinas Prūsijoje siekė kontroliuoti Klaipėdos pilį tiesiogiai, todėl 1328 m. jis perėmė anksčiau Livonijos ordinui priklausiusias Klaipėdos apylinkes. 1392 m. Ordinas privertė atiduoti savo žemių trečdalį ir Kuršo vyskupą, tuo būdu tapdamas vieninteliu žemių aplink Klaipėdą savininku. Iki XV a. antrosios pusės Klaipėda buvo vystoma tik kaip strateginė vieta, nuolat tobulinant pilies gynybinius pajėgumus. Gyventojų skaičius mieste iki XVI amžiaus buvo labai menkas, prekyba beveik nesivystė, todėl Klaipėda, nors ir turėjo palankias išeities pozicijas (pvz., Liubeko miesto teises), netapo Hanzos sąjungos nare.

1413 m. arbitratorius Benediktas Makra nusprendė, kad Klaipėda turi priklausyti Lietuvai[3], tačiau galiausiai Klaipėda ir juosta palei Nemuną (vėliau tapusi Klaipėdos kraštu) buvo priskirta Ordinui. 1422 m. Melno taika baigė ilgą konfliktą tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuris trumpam atsinaujino tik Trylikos metų karo metu, kai 1457 m. miestą buvo trumpam užėmusios žemaičių pajėgos, vadovaujamos Jono Kęsgailos[4]. Melno taikos sutartimi nustačius nuolatinę sieną tarp Ordino ir Lietuvos, prasidėjo aktyvesnis Klaipėdos apylinkių apgyvendinimas. Vokiečių pirkliai taikos metu jau galėjo keliauti į Lietuvą, naudotis Žemaitijos vandens keliais, todėl XVI a. Klaipėda itin sparčiai vystėsi. 1475 m. suteikus miestui Kulmo teises, jau 1500 m. Klaipėdoje gyveno 25 miestiečių šeimos, buvo kelios karčemos, tikriausiai veikė katalikų maldos namai.

Klaipėda Prūsijos kunigaikštystėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klaipėdos pilies ir miesto maketas, XVII a.
Klaipėdos pilies maketas

1525 m. Vokiečių ordino valstybė žlugo ir buvo pertvarkyta į vasalinę Lenkijos Prūsijos hercogystę, Klaipėda kartu su likusia Prūsijos dalimi priėmė liuteronybę. Tai buvo ilgo Klaipėdos miesto ir uosto klestėjimo laikotarpio pradžia. 1539 m. ji pavaizduota Olafo Magnuso sudarytame žemėlapyje „Carta Marina“. Per XVI amžių miestiečių skaičius išaugo penkiskart, aplink miestą pradėjo aktyviai vystytis priemiesčiai, atsirado pirmieji amatų cechai, 1597 m. buvo įsteigta pirklių gildija, prasidėjo laivų statyba ir jūrų prekyba. Pasinaudodama savo patogia padėtimi Klaipėda tapo prekybos tarp Vakarų Europos ir Lietuvos tarpiniu punktu, pelningiausia preke tapo kviečiai. XVI–XVII a. sandūroje ji jau sudarė realią konkurenciją Karaliaučiaus prekybai. Dėl to Karaliaučius naudojo įvairias spaudimo formas, siekdamas suimti visą per Klaipėdą einančią prekybą į savo rankas. Formaliai šias pastangas nutraukė 1657 m. Klaipėdai Prūsijos hercogo išduota laisvos prekybos privilegija.

Klaipėda apie 1670 m. J. Naronskio piešinyje

Klaipėda toliau liko svarbiu gynybiniu atsparos punktu. 1618 m. Prūsijos kunigaikštystę paveldėjo Hehencolernų Brandenburgo elektorius Jonas Zigmantas. Brandenburgas-Prūsija ėmė aktyviai dalyvauti regiono politikoje, o tai paveikė ir Klaipėdos vystymąsi. XVI a. pirmoje pusėje buvo atlikta stambi pilies rekonstrukcija, po kurios pilis tapo renesansine, apjuosta keturiomis bastėjomis, tikriausiai XVII a. pradžioje rekonstruotomis į bastionus. Ruošiantis švedų antpuoliui, 1627 m. buvo pradėti miesto apjuosimo žvaigždiniais gynybiniais pylimais darbai. 16291635 m. vykstant 1626-1629 m. Lenkijos-Švedijos karui ir Trisdešimtmečiui karui miestą kelis kartus užėmė Švedija valdymas. Pagal 1656 m. Kionigsbergo sutartį, sudarytą per Šiaurės karus, elektorius Fridrychas Vilhelmas Klaipėdos uostą atvėrė švedams, su kuriais uosto pajamas dalinosi perpus.

Miesto gynybiniai įtvirtinimai nuolat tobulinti iki pat Septynerių metų karo. Miestas dėl to nuo XVII a. 4 dešimtmečio iki XIX a. pradžios turėjo uždaros tvirtovės, valdomos gubernatoriaus ir rangu žemesnio pilies komendanto, statusą. Faktiškai į tvirtovės įrengimų modernizavimą investuotos lėšos atsipirko vienintelį kartą, kai 1678 m. švedų kariuomenė bandė užimti Klaipėdą. Tiesa, nors švedai patyrę nesėkmę, šio antpuolio metu visas miestas sudegė.

Klaipėda Prūsijos karalystėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVIII a. pradžioje Mėmelis (Memelfestung) tapo viena iš stipriausių Prūsijos tvirtovių, o miestas nuo 1701 m. tapo Prūsijos karalystės dalimi.

Nepaisant savo įtvirtinimų Septynerių metų karo metu Klaipėda 1757 m. buvo užimta Rusijos kariuomenės ir iki 1762 m. kartu su rytine Prūsijos dalimi buvo valdoma Rusijos. Nuo XVIII a. vidurio anglų pramonininkų ir prekybininkų dėka Klaipėda tapo didžiausiu regiono medienos eksporto uostu. 1782 m. Klaipėdoje gyveno 5559 gyventojai (V. Vileišis, 1935).

Prūsijos karalienė Luizė karo su Napoleonu metu bėga iš Karaliaučiaus į Klaipėdą. ("Die Königin Luise in 50 Bildern für Jung und Alt", Verlag Paul Kittel, Berlin 1896. "Auf der Flucht von Königsberg nach Memel)

Napoleono karo su Prūsija metu, 18071808 Klaipėda tapo Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III, karališkojo dvaro ir vyriausybės laikinąja rezidencija. Čia 1807 spalio 9 d. buvo pasirašytas vadinamasis Spalio ediktas, deklaravęs valstiečių išlaisvinimą nuo baudžiavos Prūsijos karalystėje. 1812 m. antroje pusėje, per Napoleono žygį į Rusiją, miestą trumpai valdė prancūzai.

Klaipėdos raida XIX a. II-oje pusėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto augimą XIX a. stimuliavo daugiausia jūrinė prekyba bei medienos apdirbimas. Didžiausius mastus jūrinė prekyba pasiekdavo politinių įtampų metu, pvz., per Šlėzvigo-Holšteino konfliktą 18481849 m., arba Krymo karo metais (18531856 m.), kai prekybos per Klaipėdos uostą apimtys buvo rekordinės. Visgi, palyginus su kitais regiono miestais, Klaipėdos augimo tempai XIX amžiuje nebuvo itin ženklūs. 1825 m. mieste gyveno 8419, 1875 m. – 19801 žmogus. Prūsijos karalystės, o nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos, valdžia neskyrė pakankamai dėmesio Rusijos imperijos paribyje atsidūrusio miesto vystymui. Didžiausios lėšos buvo skiriamos Karaliaučiui, todėl uosto rekonstrukcija XIX a. vyko daugiausia vietinių pirklių iniciatyva, o medienos apdirbimas liko pagrindine pramonės šaka ir pajamų šaltiniu. 1875 m. atitiesus iki Klaipėdos geležinkelio iš Tilžės atšaką, tikėtasi, kad kita atšaka sujungs Klaipėdą su Rusijos imperijos geležinkelio tinklu, tačiau ši sąsaja iki XX a. pradžios taip ir neatsirado. Vienintele stambia įmone, įkurta Vokietijos imperijos laikotarpiu mieste, tapo celiuliozės ir popieriaus fabrikas, gamybą pradėjęs 1900 m. Kiti pramoniniai kompleksai: 1861 m. atidarytas dujų fabrikas, gaminęs dujas gatvių apšvietimui, 1869 m. įkurtas trąšų fabrikas (vėliau chemijos gamykla „Union“), gaminęs sieros rūgštį ir superfosfatą, 1900 m. pastatyta pirmoji miesto elektrinė, 1905 m. pradėjęs gamybą Luizės dvaro faneros fabrikas.

1893 m. pastatyti Karališkojo pašto rūmai

1854 m. spalį miestą nuniokojo didžiausias ligtolinėje istorijoje gaisras, kurio metu sudegė apie ⅔ Klaipėdos. Gaisro metu nenukentėjo pirklio Heinricho Schliemanno, vėliau atradusio Troją, sandėlis. Po gaisro miesto centras iš senamiesčio kairiajame Dangės upės krante buvo perkeltas į naujamiestį dešiniajame krante. 1846 m. čia įsikūrė miesto rotušė, 1856 m. pirkliai pasistatė naują biržos pastatą, 1862 m. šioje miesto dalyje buvo atidaryti teismo rūmai, o 1893 m. pastatyti nauji Karališkojo pašto rūmai.

1912 m. pastatyta „Taravos Anikės“ skulptūra
1922 m. išleisti miesto laikinieji pinigai (10 markių)

1854 m. miestą pasiekė telegrafas, 1888 m. pradėjo veikti telefono stotis. 19041934 m. Klaipėdoje kursavo elektrinis tramvajus. 1902 m. buvo atidarytas miesto vandentiekis, iki 1916 m. išvedžiotas kanalizacijos tinklas. XIX–XX a. sandūroje mieste buvo pastatyti pirmieji paminklai, tarp jų – 1912 m. Klaipėdos simboliu tapusi „Taravos Anikės“ skulptūra vokiečių poetui Simonui Dachui, gimusiam čia 1605 m. (skulptūra dingo 1945 m., atkurta 1989 m.).

XX amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. kovo 17 d.–21 d., Klaipėdą buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. Pagal Versalio sutartį (1919 m.) miestas ir Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės valdymui. Antantės valstybių vardu nuo 1920 m. vasario 15 d. Klaipėdos kraštą valdė Prancūzijos atstovas. 1923 m. Lietuvos vyriausybei ir Lietuvos Šaulių Sąjungai inscenizavus Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, miestas 1923 m. sausio 15 d. buvo užimtas ir netrukus formaliai prijungtas prie Lietuvos Respublikos.

Tapusi vieninteliu Lietuvos uostu Klaipėda iš miško uosto ėmė darytis žemės ūkio gaminių (mėsos, sviesto, javų, pluošto) eksporto ir pramonės gaminių (mašinos, trąšos, akmens anglis, benzinas, žibalas) importo uostu. Nuolat didėjo bendras į Klaipėdą įplaukusių ir išplaukusių laivų tonažas (žr, lentelę, reg. tonos).[5]

Metai Atvyko Išvyko
1910 292 267 293 939
1912 298 334 297 589
1914 210 986 209 329
1922 199 424 202 889
1924 266 777 266 550
1926 344 436 349 786
1928 468 492 468 408
1930 499 792 500 077
1932 517 728 516 859
Fachverkinis namas Klaipėdoje

Lietuvos valdymo metais daugiausiai buvo investuojama į Klaipėdos uosto modernizaciją. Pastatytos naujos krantinės, prekybos baseinas (19301932 m.). Ūkio monopolijos „Maistas“, „Pienocentras“ įsteigė savo filialus, pastatė sandėlius, „Lietuvos eksportas“ Smeltėje įrengė mėsos fabriką su didelėmis šaldyklomis ir elevatoriais. Atsikėlusių žydų iš Lietuvos kapitalo dėka 1925 m. buvo atidaryta didžiausia Lietuvoje „Klaipėdos“ tekstilės įmonė, 1928 m. – verpalų fabrikas „Liverma“. Braudamasi į miesto ekonomiką, 1935 m. valstybė perėmė bendrovę „Bisdom und Zoon“, valdžiusią du faneros fabrikus bei subsidijavo celiuliozės ir popieriaus fabriką. Tai buvo dvi didžiausios krašto įmones. Be to, 19241932 m. Lietuva geležinkeliu sujungė Klaipėdą su šalies geležinkelių tinklu (geležinkelis Telšiai–Klaipėda), o 1938 m. buvo baigtas tiesti Žemaičių plentas, sujungęs Klaipėdą su Kaunu.

4 dešimtmetyje Lietuvos pastangos sulietuvinti didžiąja dalimi vokišką Klaipėdos miestą pagyvino kultūrinį Klaipėdos gyvenimą. 1934 m. buvo surengta pirmoji Jūros šventė, įsteigtas Prekybos institutas, ruošęs specialistus uostui, prekybai ir pramonei, pastatyti nauji lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmai, 1935 m. įkurtas Respublikos pedagoginis institutas, iš Šiaulių atkelta lietuviška teatro trupė, 1936 m. pastatyta lietuviško radijo stotis. Be to, lietuvių darbininkams buvo pastatyti nauji gyvenamųjų namų kvartalai. Tačiau šis Lietuvos skverbimasis į Klaipėdą nuėjo perniek, kai 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos vyriausybė priėmė Vokietijos ultimatumą ir grąžino jai Klaipėdos kraštą.

Karys neša prijungto Klaipėdos krašto vėliavą
Susipynusi trijų laikmečių architektūra (vokiška, sovietinė ir moderni lietuviška)

Kitą dieną miestą užėmė Trečiojo Reicho kariuomenė. Propagandiniais sumetimais pasveikinti klaipėdiečių sugrįžus tėviškėn į miestą atvyko kreiseriu „Deutschland“ Adolfas Hitleris. Klaipėdą turėjo palikti dauguma lietuvių ir žydų. 19391945 m. miestas buvo Vokietijos Reicho dalis, nuo 1939 m. jame veikė povandeninių laivų mokomoji flotilė. Vokietijai užpuolus SSRS, 1941 m. birželio 22 d. Klaipėda buvo bombarduojama sovietų aviacijos. SSRS kariuomenei puolant Rytų Prūsijos kryptimi, senieji Klaipėdos miesto gyventojai 1944 m. rudenį buvo per Kuršių neriją priverstinai evakuoti į Vokietiją (po karo grįžo tik labai menkas jų nuošimtis). Per sovietų aviacijos bombardavimus 1944 m. spalį buvo sugriautas miesto centras. Atsitraukdamos, trys Reicho armijos divizijos užminavo strateginius objektus, susprogdino tiltus, uosto įrenginius. 1945 m. sausio 28 d. rytą į apleistą Klaipėdą įžengė Raudonoji armija. Karinėje komendantūroje tą dieną buvo užregistruoti tik 28 mieste likę civiliai gyventojai. Iš viso per karą Klaipėdoje sugriauta apie 60 proc. namų, teliko 6 senieji gyventojai.

Evakuavus beveik visus seniuosius miesto gyventojus, miestas neteko senosios septynių šimtmečių vokiečių - lietuvių koegzistencijos tradicijos. Iki 7-8 dešimtmečių sandūros naujoji Klaipėda naujakurių iš visos SSRS buvo kuriama nepaisant miesto istorijos arba priešpriešinant save jai. Kelis pirmuosius pokario dešimtmečius Klaipėda atliko iš esmės ekonominės SSRS provincijos, su itin išvystyta žvejybos pramone, vaidmenį. 1986 m. ėmė veikti tarptautinė Geležinkelio keltų linija Klaipėda-Mukranas.

8-ojo dešimtmečio pr. suaktyvėjo meninis, humanitarinis gyvenimas, miesto vadovų iniciatyva Klaipėdoje buvo įkurdinti Lietuvos aukštųjų mokyklų fakultetai, kurių pagrindu 1991 m. įkurtas Klaipėdos universitetas, rugpjūčio 23 dieną nugriautas Lenino paminklas. 1992 m. patvirtintas atkurtas Klaipėdos herbas. 1997 m. įkurta Klaipėdos laisvoji ekonominė zona. 2001 m. patvirtintas plėtros strateginis planas.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. V.Žulkus Viduramžių Klaipėda, Vilnius, 2002. P. 17-18
  2. V.Žulkus Viduramžių Klaipėda, Vilnius, 2002. P. 21
  3. (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 27.
  4. (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 28.
  5. Lietuviškoji enciklopedija, I tomas, Kaunas, 1932. P. 942

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Johannes Sembritzki, Geschichte der königlich preussischen See - und Handelsstadt Memel, Memel, 1900 (liet. k.: Klaipėda, 2002)
  • Johannes Sembritzki, Memel im neunzehnten Jahrhundert, Memel, 1902 (liet k.: Klaipėda, 2004)
  • Gerhard Willoweit, Die Wirtschaftsgeschichte des Memelgebiets, Bd. 1-2, Marburg/Lahn, 1969
  • Vygantas Vareikis, Klaipėda XX amžiuje, Klaipėda, 1993
  • Jonas Tatoris, Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų, Vilnius, 1994
  • Vasilijus Safronovas, Klaipėdos miesto istorinės raidos bruožai, Klaipėda, 2002
  • Vladas Žulkus, Viduramžių Klaipėda, Vilnius, 2002

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.