Kinofobija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kinofobija (gr. kýōn 'šuo' + gr. phóbos 'baimė') – psichinis sutrikimas, specifinė fobija, kurios priežastimi yra šunų baimė. Jei tokių situacijų nepavyksta išvengti, kyla ūminis nerimas. Šunų bijantis žmogus, pamatęs savo baimės objektą, sustingsta, pradeda prakaituoti, prasideda pykinimas, gali ir nualpti.

Psichiatrijos praktikoje dar priimta prie šio sutrikimo priskirti „smulkesnes“ fobijas, susijusias su įkandimo bei užsikrėtimo pasiutlige baimėmis. Šios baimės labai apsunkina visavertį aktyvaus žmogaus gyvenimą, nes bijantieji neina į parkus ar gyvūnų parodas, nenorėdami ten sutikti šunų ar nelanko draugų, kurie juos laiko. Paprastai kinofobija yra kitų psichinių ligų sudėtinė dalis: šizofrenijos, depresijos, pasireiškiant panikos priepuoliams ir pan.[1]

Terapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogui yra įgimtas elgesys laikytis atsargiau kitų rūšių atžvilgiu, baiminantis jų agresijos ar nenuspėjamo elgesio. Gyvūnų baimė atsiranda dar vaikystėje dėl skausmingos patirties arba per mažai bendravus su jais. Galbūt teko patirti netikėtą suerzinto šuns įkandimą. Nustatyta, jog gyvūnų baimė gali persiduoti ir iš kartos į kartą. Kaip ir visos fobijos, kinofobija taip pat gydoma pamažu pratinantis prie gyvūnų, kurių bijoma, stengiamasi išsiaiškinti šios baimės priežastį. Iš pradžių žiūrimi paveikslėliai, vėliau einama jų pasižiūrėti į naminių gyvulėlių parduotuvę. Dar vėliau su gyvūnu susipažįstama vis iš arčiau, bandoma įteigti, kad pačiam gyvūnui žmogus atrodo didelis, kurio reikia bijoti ir pan.

Gydoma pasitelkiant sisteminę desensibilizaciją, kuomet ligonio vaizduotė yra stimuliuojama šią fobiją sukeliančiu objektu, taip pat ir teikiant psichologo konsultacijas, derinant vaistus bei kognityvinę ir kitas psichoterapijos rūšis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.alfa.lt/straipsnis/139042 Baimė, kurios vardas fobija. Kinofobija