Kiemas (gyvenvietė)

Kiemas – XIII a. – XV a. lietuvių feodalo gyvenvietė, kaimas, dažniausiai susidedanti iš vienos aptvertos sodybos, kurią sudarė žemvaldžio (bajoro) namai ir jo nelaisvosios šeimynos žmonių namai.

Bajoro namai susidėjo iš gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų. Kiemo tvora atlikdavusi daugiau apsaugos nei ūkinę funkciją. XIV a. – XV a. aplink tokią sodybą kūrėsi kaimynų ir vedusių bernų sodybos (kaimynai, pakiemės). Gyvenvietės šeimininkas vadintas kiemininku, kiti gyventojai – kiemėnais. XV a. turtingesnių kiemininkų (bajorų) sodybos atsiskyrė nuo kiemėnų baudžiauninkų sodybų. Tokioms feodalų gyvenvietėms prigijo slaviškas dvaro terminas, o iš daugumos nepraturtėjusių kiemininkų gyvenviečių susidarė bajorkaimiai.