Kiaulių vezikulinė liga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Virusai

Mokslinė klasifikacija
Šeima: Picornaviridae
(Wikispecies-logo.svg Picornaviridae)
Gentis: Enterovirusai
(Wikispecies-logo.svg Enterovirus)

Kiaulių vezikulinė liga – užkrečiama liga, kurią sukelia Pikornaviridae šeimos enterovirusai, galinti pasireikšti poklinikine, lengva ar sunkia vezikuline forma – tai priklauso nuo susijusio viruso štamo, infekcijos išplitimo būdo ir jos apimties, ūkio, kuriame laikomos kiaulės, sąlygų. Papildomi streso veiksniai, pavyzdžiui, transportavimas, maišymas su kitomis kiaulėmis ir dideli temperatūrų svyravimai, taip pat galėtų sąlygoti pirmųjų klinikinių požymių atsiradimą.

Klinikiniai požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Ligai būdingi požymiai yra lengvas karščiavimas, vezikulių susidarymas ant vainikinės jungiamojo audinio plėvės, kulno gumburų, galūnių odos, rečiau ant šnipo, lūpų, liežuvio ir spenelių. Sergamumo rodiklis gali siekti 100 %, tačiau mirtingumas labai žemas arba nulinis. Gali vystytis nepastebimos ar švelnios formos infekcija, pasireiškianti tik laikinu bendros kiaulių išvaizdos pablogėjimu, tačiau po keleto dienų susiformuoja virusą neutralizuojantys antikūnai.

Dėl poklinikinės ar švelnios ligos formos, dažnai pirmą kartą ji įtariama tik atlikus serologinius tyrimus dėl ligos sekimo ar eksporto pažymėjimo išdavimo. Paskutiniai kiaulių vezikulinės ligos protrūkiai Europoje pasižymėjo švelnesne forma ar klinikinių požymių nebuvimu, o diagnozė dažniausiai buvo nustatoma pagal serologiją.

Tačiau kiaulių vezikulinės ligos klinikiniai požymiai nesiskiria nuo snukio ir nagų ligos klinikinių požymių. Bet kuri vezikulinė ligos forma iš pradžių turi būti gydoma kaip įtariama snukio ir nagų liga, ir kiek įmanoma skubiau turi būti diferencinė diagnozė nustatoma. Kiaulių vezikulinės ligos inkubacinis periodas pavienėms kiaulėms paprastai tęsiasi nuo dviejų iki septynių dienų, po ko gali prasidėti laikinas karščiavimas iki 41 °C, tačiau klinikiniai požymiai ūkyje gali išryškėti praėjus ilgesniam laikotarpiui. Vėliau vezikulių susidaro ant vainikinės jungiamojo audinio plėvės, paprastai ties jungtimi su kulnu. Jos gali pažeisti visą vainikinės jungiamojo audinio plėvės plotą, dėl ko netenkama viso kojos nago. Rečiau vezikulių atsiranda ant šnipo, ypač ant nugaros, lūpų, liežuvio ir spenelių, ant kelių galima pastebėti negilių išėdimų. Užsikrėtusios kiaulės gali apšlubti keletui dienų ir neėsti. Jaunesnių kiaulių infekcija pasireiškia stipriau, nors mirtingumas dėl kiaulių vezikulinės ligos labai retas, palyginti su jaunų gyvūnų snukio ir nagų ligos atvejais. Yra pranešimų apie nervingumo požymius, bet jie reti. Persileidimas nėra tipiškas kiaulių vezikulinės ligos požymis. Širdies veiklos sutrikimas dėl multifokalinio miokardito gali būti snukio ir nagų ligos ir encefalomiokardito požymis, ypač jauniems paršeliams, tačiau nepasitaiko, esant kiaulių vezikulinei ligai.

Paprastai pagyjama per dvi ar tris savaites, lieka vienintelė akivaizdi infekcijos žymė – tamsi, horizontali linija ant kojos nago, kur buvo laikinai nutrūkęs augimo procesas.

Užsikrėtusios kiaulės gali išskirti virusą pro nosį, burną ar per išmatas likus 48 valandoms iki klinikinių požymių atsiradimo. Labiausiai viruso kiekis padidėja per septynias dienas po infekcijos, o jo išskyrimas pro nosį ir burną paprastai liaujasi per dvi savaites. Virusą galima išskirti iš išmatų praėjus maždaug 20 dienų po infekcijos, nors jis ir buvo nustatytas prieš tris mėnesius. Negyvame audinyje jis išlieka palyginti ilgai pratrūkus vezikulėms ar išmatose.