Keturiasdešimt septyni roninai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.
Keturiasdešimt septynių roninų kapas Sengaku-ji

Keturiasdešimt septynių rōninų (四十七士 Shi-jū-shichi-shi, keturiasdešimt septyni samurajai) kerštas, taip pat žinomas kaip Akō incidentas (赤穂事件 Akō jiken) ar Akō vendetta, yra 18 amžiuje įvykęs istorinis įvykis Japonijoje, kurio metu grupė rōninų (samurajų netekusių valdovo) atkeršijo už savo pono mirtį. Nuo tada įvykis įgijo legendos statusą.[1] Pasakojama apie grupę samurajų, kurie liko be valdovo (tapdami rōninais) po jų daimyo (feudalinio pono) Asano Naganori buvo priverstas atlikti seppuku (ritualinę savižudybę) dėl sosto įgaliotinio Kira Yoshinaka užpuolimo. Metus planavę savo kerštą rōninai apgynė savo valdovo garbę nužudydami Kira. Po keršto jie patys turėjo įvykdyti seppuku dėl žmogžudystės. Ši istorija išpopuliarėjo Japonijos kultūroje kaip lojalumo, pasiaukojimo, atkaklumo ir garbės simbolis, kurio žmonės turėtų siekti kasdieniame gyvenime. Istorijos populiarumas augo Meidži periodu, kurio metu Japonija greitai modernizavosi ir roninų legenda tapo įtvirtinta nacionalinio paveldo ir identiteto diskurse. Fiktyvūs istorijos pasakojimai yra vadinami Chūshingura. Istorijos atpasakojimai sutinkami ir bunraku bei kabuki formomis. Dėl cenzūros normų – kurios draudė tuometinių įvykių vaizdavimus – šiogūnate Genroku periodu istorijos dalyvių vardai buvo pakeisti. Pirmoji Chūshingura buvo parašyta praėjus 50 metų nuo pačio įvykio, tačiau yra išlikę daug istorinių įrašų iš anksčiau. Cenzūros įstatymai buvo pakeisti po maždaug 75 metų, vėlyvame 18 amžiuje, kai Japonologas Isaac Titsingh pirmą kartą aprašė keturiasdešimt septynių roninų istoriją kaip vieną iš svarbiausių Genroku eros įvykių.[2] Jų istorija išlieka populiari Japonijoje iki šių dienų, kur kiekvienais metais gruodžio 14d. Sengakuji šventykloje vyksta festivalis pažymėti šiam įvykiui.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. B. Mitford aprašyta versija jo veikale Tales of Old Japan (1871) daugelį metų buvo laikoma kanonu. Nors kelios jo versijos detalės šiais laikais yra kvestionuojamos, vis dėl to ji išlieka atramos tašku gilesnėms studijoms.[3] Mitford pridėjo Sengaku-ji dokumentus, kuriuos jis asmeniškai tyrinėjo. Jie buvo pasiūlyti kaip faktiniai įrodymai patvirtinantys jo apsakymo tikrumą.[4] Šie dokumentai buvo:

1. …kvitas išduotas Kira Kôtsuké no Suké sūnaus vasalų už jų valdovo tėvo galvą, kurią šventikai grąžino šeimai.[5]

2. …dokumentas paaiškinantis jų veiksmus, kurio kopija rasta pas kiekvieną iš keturiasdešimt septynių samurajų, datuojama 15-taisiais Genroku metais, 12 mėnesį.[6]

3. …raštas kurį keturiasdešimt septyni roninai padėjo ant savo valdovo kapo kartu su Kira Kôtsuké no Suké galva. [7]


Tragedijos pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1701 metais, du daimyō, Asano Takumi-no-Kami Naganori, jaunasis Akō regiono daimyo (mažo region vakariniame Honshū) ir Lordas Kamei Korechika iš Tsuwano regiono turėjo surengti priėmimą Edo pilies Imperatoriaus pasiuntiniams.[8] Šie vardai nėra išgalvoti, taip pat nėra abejonės, kad kažkas įvyko Genroku (metais) 15, 12 mėnesio 14 dieną (元禄十五年十二月十四日, Antradienis, Sausio 30, 1703).[9] Kas dažniausiai vadinama Akō incidentu buvo tikras įvykis.[2] Kira Kozuke-no-Suke Yoshinaka, svarbus pareigūnas Tokugawa Tsunayoshi šiogūnate turėjo apmokyti Asano ir Kamei reikiamo rūmų etiketo. Kira liko nepatenkintas savo priėmimu, spėjama, kad tai įvyko arba dėl nepakankamai jam skirtų dovanų (tuo metu garbinga kompensacija už tokį instruktažą), arba dėl jam nepasiūlytų kyšių, kurių jis tikėjosi. Kiti šaltiniai teigia, kad jis buvo iš prigimties įžūlus ir arogantiškas, arba korumpuotas, kas įžeidė Asano, labai moralų Konfucianistą. Nežinia, ar dėl to, kad Kira juos užgauliojo, ar neparuošė jų tinkamai atlikti specifinių bakufu pareigų,[10] Asano ir Kamei įsižeidė.[2] Iš pradžių Asano pakančiai visa tai tvėrė, o Kamei perpykęs pradėjo ruoštis užmušti Kira, kad atkeršytų už patirtus įžeidimus. Vis dėl to, Kamei apsukrūs patarėjai padėjo išvengti nelaimės savo valdovui ir klanui (nes visi klano nariai būtu nubausti, jei Kamei būtų užmušęs Kira) tyliai pasiūlydami Kirai dideli kyšį; nuo tada Kira pradėjo gražiai elgtis su Kamei ir jį vertinti ir tai nuramino Kamei įsiūtį.[11] Visgi Kira toliau negražiai elgėsi su Asano, nes pastarasis nepasekė Kamei pėdomis ir nepasiūlė Kirai kyšio. Galiausiai, Kira įžeidė Asano pavadindamas jį laukiniu kuiliu be jokių manierų. Asano nebegalėjo susivaldyti ir užpuolė Kira su durklu sužeisdamas jo veidą pirmu smūgiu; antro smūgio Asano nepataikė, ir sargybiniai greitai juos išskyrė. [12] Kira nebuvo stipriai sužeistas, bet šiogūnato pasiuntinio užpuolimas, ypač šiogūno rezidencijoje buvo baisus nusikaltimas. Akō daimyō už savo nusikaltimą buvo priverstas įvykdyti seppuku.[2] Po jo mirties jo žemės turėjo būti konfiskuotos, šeima sunaikinta, o vasalai turėjo tapti rōninais.

Keršto planas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Du iš keturiasdešimt septynių roninų:Horibe Yahei ir jo įvaikintas sūnus, Horibe Yasubei. Yasubei laiko ōtsuchi.

Iš kažkur 300 Asano karių 47, įpač jų lyderis Ōishi negalėjo neatkeršyti už savo valdovo mirtį, nesvarbu, kad kerštas buvo uždraustas šiuo atveju. Jie susibūrė drauge ir slapčia prisiekė atkeršyti savo valdovą, nužudydami Kira. Kira buvo gerai saugomas, o jo rezidencija buvo įtvirtinta kaip tik tokių situacijų prevencijai. Rōninai suprato, jog pirmiausia Kira turi nurimti ir nebesitikėti keršto dėl Asano mirties. Jie išsibarstė po to meto Japoniją ir tapo vienuoliais ar darbininkais. Ōishis apsigyveno Kijote ir pradėjo dažnai lankytis užeigose bei viešnamiuose, lyg kerštas niekad nebūtų šovęs jam į galvą. Kira visgi bijojo pinklių, todėl siuntė šnipus stebėti buvusius Asano vasalus. Viena dieną, Ōishis grįžo namo girtas, nugriuvo gatvėje ir užmigo, kol visi praeiviai iš jo juokėsi. Po kiek laiko nuo to įvykio Ōishis išsiskyrė su savo ištikima žmona, kad ji nenukentėtu po to, kai rōninai įvykdys savo keršto planą. Jis išsiuntė ją ir jų du jauniausius vaikus pas jos tėvus; vyriausiam sūnui vardu Chikara jis leido pasirinkti, likti ir kovoti arba keliauti su motina. Chikara liko su tėvu. Ōishis pradėjo elgtis dar netinkamiau buvusiam samurajui, kiekvieną dieną būdavo girtas, dažnai lankydavosi viešnamiuose ir nepadoriai elgėsi. Visa tai buvo priedanga, padedanti Ōishiui atsikratyti jį sekančių šnipų. Kiros agentai visa tai pranešė Kirai, kuris įsitikino, kad Asano vasalai iš tiesų yra blogi samurajai kuriems nepakanka drasos atkeršyti už savo valdovo mirtį. Laikydamas juos nepavojingais, jis susilpnino savo asmeninę apsaugą. Likę ištikimi rōninai tada susirinko Edo mieste, ir kaip darbininkai ar pirkliai pateko į Kiros namus, susipažindami su jų išplanavimu. Vienas iš vasalų (Okano Kinemon Kanehide) netgi vedė namo architekto dukrą, kad galėtų gauti namo planą. Visa tai buvo pranešta Ōishiui. Kiti samurajai surinko ginklus ir slapčia juos nugabeno į Edo, kas taip pat buvo nusikaltimas.

Puolimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Roninai puola pagrindinius Kiros rezidencijos vartus; kūjį turi vienas iš jaunesnių roninų, Ohotaka Genjo – Chushingura, XI aktas, antra scena – Hokusai.

Po dviejų metų, kai Ōishis buvo visiškai įsitikinęs, jog Kira nebesitiki jų atakos[13] ir viskas buvo paruošta, jis išvyko iš Kijoto, vengdamas šnipų kurie vis dar jį stebėjo ir visa grupė susirinko Edo slapčia atnaujinti savo priesaikos. Genroku 15, 12 mėnesio 14 dieną (元禄十五年十二月十四日, antradienis, sausio 30, 1703),[9] ankstų rytą Ōishis su visais rōninais puolė Kiros Yoshinakos namus Edo. Pagal labai detalų planą jie pasidalino į dvi grupes, ginkluotas kardais bei lankais. Viena grupė, vedama Ōishio turėjo pulti pagrindinius vartus; kita, vedama jo sūnaus Ōishio Chikaros turėjo pulti galinius vartus. Būgno dūžis turėjo pranešti apie vartų puolimą abiems grupėms, o švilpimo garsas apie Kiros mirtį. [14] Po Kiros mirties jie planavo nupjauti jo galvą ir padėti ją kaip auką prie savo šeimininko kapo. Tada jie įduotų save šiogūnatui ir lauktų mirties bausmės.[15] Visa tai buvo patvirtinta paskutinės vakarienės metu, kuomet Ōishis visų rōninų prašė būti atsargių ir pasigailėti moterų, vaikų ir bejėgių žmonių.[16] Pagal planą keturi vyrai turėjo perlipti sieną ir surišti apsaugos bokštelio sargybinius.[17] Tada Ōishis išsiuntė žinutes visiems kaimynams pranešdamas, kad jie nėra plėšikai, bet kerštą vykdantys vasalai, kurie nesužeis nieko kito: visi kaimynai yra saugūs. Vienas iš rōninų užlipo ant stogo ir garsiai pranešė visiems kaimynams, jog vykdomas kerštas (katakiuchi, 敵討ち). Kaimynai, kurie visi nekentė Kiros nusiramino ir niekaip nekenkė rōninams.[18] Palikęs šaulius ant namų stogų, kad sustabdytų žmones esančius viduje (kurie dar nebuvo atsibude), Ōishis būgno dūžiais paskelbė atakos pradžią. Dešimt iš Kiros vasalų sulaikė pagrindinių vartų puolimą, tačiau Ōishi Chikaros vedama ataka prasiveržė vidun pro galinius vartus.[19] Pašiurpęs Kira pasislėpė spintoje kartu su savo žmona ir patarnautojomis. Likę jo vasalai, kurie miegojo atskirai įrengtose kareivinėse bandė prasibrauti į namą ir gelbėti savo poną. Nugalėję sargybinius prie pagrindinių vartų dvi grupės vedamos tėvo ir sūnaus susibūrė kartu ir kovojo prieš Kiros vasalus iš kareivinių. Pamatę, kad mūšį pralaiminėja Kiros vasalai siuntė žmones kviesti pagalbos, bet jie buvo nušauti šaulių laukusių ant stogo.[20] Pagaliau, po sunkios kovos paskutiniai Kiros vasalai buvo nugalėti. Kovos metu žuvo 16 Kiros vyrų, 22 buvo sužeisti, tarp jų ir Kiros anūkas. Apieškoję namą rōninai Kiros nerado, tačiau patikrinęs Kiros lovą – kuri vis dar buvo šilta – Ōishis suprato, kad jis negalėjo niekur pabėgti.[21]

Kiros mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nauja paieška rado slaptą įėjimą į vidinį kiemą, kuriame buvo mažas pastatas angliai bei medžiui saugoti, prie kurio budėjo du ginkluoti vyrai. Jie buvo greitai nugalėti o pastato viduje rastas vyras su durklu, kuris puolė rōninus, bet buvo greitai nuginkluotas.[22] Vyras atsisakė pasisakyti, kas esas, tačiau rōninai buvo įsitikinę, jog tai Kira. Sušvilpus signalą visi susirinko vidiniame kieme, ir Ōishis atpažino Kira – kaip paskutinis įrodymas buvo randas likęs ant Kiros veido po Asano puolimo.[23] Ōishis atsiklaupė prieš Kira dėl pagarbos jo statusui ir pagarbiai jam pranešė, jog jie yra Asano vasalai, atėję atkeršyti už savo pono mirtį, kaip pridera tikriems samurajams; jis leido Kirai mirti išsaugant savo garbę įvykdant seppuku.[24] Vis dėl to nepaisant jų pagarbos ir žodžių Kira buvo praradęs amą ir drebėjo ant žemės. Galiausiai, supratęs, kad nieko taip nepasieks, Ōishis liepė kitiems rōninams prispausti Kira prie žemės ir nupjovė jo galvą su durklu. Tada jie užgesino visas lempas ir ugnis rezidencijoje (vengiant sukelti gaisrą, kuris galėtu išsiplėsti ir į kaimynų namus) ir išėjo išsinešdami Kiros galvą su savimi.[25] Vienas iš rōninų vardu Terasaka Kichiemon turėjo vykti į Akō ir perduoti žinią, jog kerštas sėkmingai įvykdytas. (Nors Kichiemon kaip pasiuntinio rolė ir plačiai pripažinta, kiti pasakojimai teigia, jog jis pabėgo prieš ar po kovos, ar išvyko su žinia prieš rōninams įduodant save šiogūnatui).[26]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auštant rytui samurajai nešė Kiros galvą iš jo rezidencijos į Sengaku-ji šventyklą, kur buvo palaidotas jų ponas; jiems reikėjo eiti maždaug 10 kilometrų per miestą iki šventyklos. Pasakojimas apie jų kerštą greitai pasklido ir žmonės juos sveikino ir draugiškai siūlė gėrimų bei užkandžių.[27] Prie šventyklos likę 46 rōninai (visi išskyrus Terasaka Kichiemon) nuplovė ir nuvalė Kiros galvą prie šulinio, tada padėjo ją ir durklą prie Asano kapo. Tada jie pasimeldė ir atidavė visus turėtus pinigus šventikui prašydami jo gražiai juos palaidoti ir pasimelsti prie jų kapo. Tada jie įdavė save šiogūnatui; grupė buvo padalinta į keturias dalis ir įkalinta keturių skirtingų daimyo kalėjimuose.[28] Tuo metu du Kiros draugai atėjo paimti jo galvos iš šventyklos laidojimo ceremonijoms. Šventykloje vis dar saugomas kvitas pasirašytas Kiros draugų bei šventiko paimant galvą.[5] Šiogūnato pareigūnai Edo mieste buvo pasimetę. Samurajai atkeršijo už savo pono mirtį, kas buvo priimtina ir gerbtina, tačiau jie taip pat nepaklausė tiesioginio šiogūnato įsakymo, kuris draudė jiems keršyti. Be to, šiogūnatas gavo daug peticijų iš žmonių kurie sveikino rōninus ir jų elgesį. Kaip ir tikėtasi, rōninai buvo nuteisti mirties bausme dėl Kiros žmogžudystės, tačiau šiogūnatas išsprendė savo dilemą leisdamas jiem garbingai įvykdyti seppuku kaip samurajams, o ne mirti nuo budelio rankos kaip nusikaltėliams.[29] Yra žinoma, kad jie visi baigė savo gyvenimą ritualine savižudybe.[2] Ōishi Chikara, jauniausias iš jų buvo 15 metų išpuolio dieną ir 16 kuomėt įvykdė seppuku. Jie buvo palaidoti Sengaku-ji šventykloje[2], prieš savo pono kapą.[29] Jų rūbai ir ginklai vis dar saugomi šventykloje iki šių dienų, kartu su būgnu ir švilpuku naudotu puolimo metu. Visi jų naudoti šarvai buvo gaminti pačių samurajų nenorint sukelti įtarimų perkant juos. Jų kapai yra labai garbinga vieta kur žmonės plūsta melstis iki šių dienų.

Asano klano grąžinimas į valdžią[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors kerštas dažnai laikomas atliktas vardan ištikimybės, tačiau buvo ir antrinių motyvų – Asano klano grąžinimas į valdžią. Šimtai samurajų, tarnavusių Asano klanui liko be darbo ir dauguma jų negalėjo rasti naujo darbo dėl savo praeitos tarnybos malonės netekusiai šeimai. Dauguma gyveno žemdirbio ar amatininko gyvenimą durdami galą su galu. Keturiasdešimt septynių rōninų kerštas sugrąžino jų garbę ir vardą ir dauguma be darbo buvusių samurajų greitai buvo įdarbinti po rōninų teismo ir garbingos mirties.[2] Asano Daigaku Nagahiro, Naganorio jaunesnis brolis ir įpėdinis gavo Tokugawos šiogūnato leidimą prikelti Asano klaną, tačiau jo teritorija buvo sumažinta iki vienos dešimtosios originaliai turėtos žemės.

Nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemiau yra visų 47 rōninų vardai surašyti Pavardės – Pseudonimo (kemyō) – duotojo vardo (imina) seka.

  1. Ōishi Kuranosuke Yoshio/Yoshitaka (大石 内蔵助 良雄)
  2. Ōishi Chikara Yoshikane (大石 主税 良金)
  3. Hara Sōemon Mototoki (原 惣右衛門 元辰)
  4. Kataoka Gengoemon Takafusa (片岡 源五右衛門 高房)
  5. Horibe Yahei Kanamaru/Akizane (堀部 弥兵衛 金丸)
  6. Horibe Yasubei Taketsune (堀部 安兵衛 武庸)
  7. Yoshida Chūzaemon Kanesuke (吉田 忠左衛門 兼亮)
  8. Yoshida Sawaemon Kanesada (吉田 沢右衛門 兼貞)
  9. Chikamatsu Kanroku Yukishige (近松 勘六 行重)
  10. Mase Kyūdayū Masaaki (間瀬 久太夫 正明)
  11. Mase Magokurō Masatoki (間瀬 孫九郎 正辰)
  12. Akabane Genzō Shigekata (赤埴 源蔵 重賢)
  13. Ushioda Matanojō Takanori (潮田 又之丞 高教)
  14. Tominomori Sukeemon Masayori (富森 助右衛門 正因)
  15. Fuwa Kazuemon Masatane (不破 数右衛門 正種)
  16. Okano Kin’emon Kanehide (岡野 金右衛門 包秀)
  17. Onodera Jūnai Hidekazu (小野寺 十内 秀和)
  18. Onodera Kōemon Hidetomi (小野寺 幸右衛門 秀富)
  19. Kimura Okaemon Sadayuki (木村 岡右衛門 貞行)
  20. Okuda Magodayū Shigemori (奥田 孫太夫 重盛)
  21. Okuda Sadaemon Yukitaka (奥田 貞右衛門 行高)
  22. Hayami Tōzaemon Mitsutaka (早水 藤左衛門 満尭)
  23. Yada Gorōemon Suketake (矢田 五郎右衛門 助武)
  24. Ōishi Sezaemon Nobukiyo (大石 瀬左衛門 信清)
  25. Isogai Jūrōzaemon Masahisa (礒貝 十郎左衛門 正久)
  26. Hazama Kihei Mitsunobu (間 喜兵衛 光延)
  27. Hazama Jūjirō Mitsuoki (間 十次郎 光興)
  28. Hazama Shinrokurō Mitsukaze (間 新六郎 光風)
  29. Nakamura Kansuke Masatoki (中村 勘助 正辰)
  30. Senba Saburobei Mitsutada (千馬 三郎兵衛 光忠)
  31. Sugaya Hannojō Masatoshi (菅谷 半之丞 政利)
  32. Muramatsu Kihei Hidenao (村松 喜兵衛 秀直)
  33. Muramatsu Sandayū Takanao (村松 三太夫 高直)
  34. Kurahashi Densuke Takeyuki (倉橋 伝助 武幸)
  35. Okajima Yasoemon Tsuneshige (岡島 八十右衛門 常樹)
  36. Ōtaka Gengo Tadao/Tadatake (大高 源五 忠雄)
  37. Yatō Emoshichi Norikane (矢頭 右衛門七 教兼)
  38. Katsuta Shinzaemon Taketaka (勝田 新左衛門 武尭)
  39. Takebayashi Tadashichi Takashige (武林 唯七 隆重)
  40. Maebara Isuke Munefusa (前原 伊助 宗房)
  41. Kaiga Yazaemon Tomonobu (貝賀 弥左衛門 友信)
  42. Sugino Jūheiji Tsugifusa (杉野 十平次 次房)
  43. Kanzaki Yogorō Noriyasu (神崎 与五郎 則休)
  44. Mimura Jirōzaemon Kanetsune (三村 次郎左衛門 包常)
  45. Yakokawa Kanbei Munetoshi (横川 勘平 宗利)
  46. Kayano Wasuke Tsunenari (茅野 和助 常成)
  47. Terasaka Kichiemon Nobuyuki (寺坂 吉右衛門 信行)

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rōninai praleido daugiau negu 14 mėnesių laukdami „tinkamo laiko“ savo kerštui. Yamamoto Tsunetomo, Hagakure autorius uždavė gerai žinomą klausimą: “Kas būtu buvę, jei po devynių mėnesių nuo Asano mirties Kira būtų mires dėl ligos?”. Jo atsakymas buvo, jog keturiasdešimt septyni rōninai būtų praleide vieninteli šansą atkeršyti savo pono mirtį. Net jeigu jie būtų teigia, jog jų nepagarbus elgesys tebuvo vaidyba šnipams apgauti, kad greitu metu jie jau būtų įvykdę savo kerštą kas būtų jais patikėjas? Jie būtų įamžinti kaip bailiai ir girtuokliai visiems laikams užtraukę gėdą Asano klanui. Yamamoto rašė, jog rōninams tinkamas elgesys būtų iškarto po Asano mirties užpulti Kira ir jo vyrus. Rōninai greičiausiai būtų pralaimėje, nes Kira buvo pasiruošęs tokiai atakai, tačiau tai nesvarbu.[30] Pasak Yamamoto Ōishis buvo apsėstas noro pasiekti sėkmę. Jis sukūrė planą taip, kad būtų tikras, jog jiems pasiseks užmušti Kira, kas yra samurajams netinkamas elgesys: svarbiausia buvo ne užmušti Kira, o buvusiems Asano samurajams pademonstruoti drasa ir ryžtą puolant Kiros namus, taip atnešant garbe savo mirusiam valdovui. Net jeigu jie nebūtu užmušę Kiros, net jei puolimo metu visi jie būtų mire tai nebūtu svarbu, nes pergalė ir pralaimėjimas neturi prasmės. Laukdami metus, jie turėjo didesnį šansą nužudyti Kira, bet rizikavo savo klano garbe tam šansui gauti, kas samurajui yra didžiausia nuodėmė.[30]

Menuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keturiasdešimt septynių rōninų tragedija tapo viena populiariausių temų Japoniškame mene, o pastaruoju metu netgi vakarietiškame. Iškart po įvykio tarp Japonijos inteligentų buvo skirtingų nuomonių kaip vertinti tokį keršto aktą. Dauguma sutiko, kad paisydami savo valdovo paskutinio noro rōninai elgėsi teisingai, bet nesutarė, ar toks kerštingas noras buvo teisingas iš jų pono pusės. Laikui bėgant istorija vis dėl to virto ištikimybės savo valdovui, o vėliau ir imperatoriui simboliu. Tada istorija sužydėjo kaip tema dramoms, pasakojimams ir vizualiniam menui.

Vaidinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvykis iškart įkvėpė daug kabuki ir bunraku vaidinimų; pirmasis jų, Nakties puolimas Auštant prie Sogos pasirodė praėjus vos dviems savaitėms po rōninų mirties. Jis buvo uždraustas šiogūnato, bet daug vaidinimų šio draudimo nepaisė, pradžiai Osakoje ir Kijote, toliau nuo sostinės. Kai kurie vyko netgi Maniloje, nešant šią istoriją į Aziją. Populiariausia versija buvo bunraku lėlių vaidinimas pavadintas Kanadehon Chūshingura (šiais laikais tiesiog Chūshingura, arba „Ištikimų vasalų iždas“), parašyta 1748 metais Takeda Izumo ir dviejų jo padėjėjų. Ji buvo adaptuota kaip kabuki vaidinimas, kuris vis dar išlieka vienu populiariausių visoje Japonijoje. Vaidinime vengiant cenzorių dėmesio įvykiai perkeliami į tolimą praeitį, 14 amžių. Asano tapo Enya Hangan Takasada, Kira tapo Kō no Moronao, o Ōishis tapo Ōboshi Yuranosuke Yoshio. Kitų rōninų vardai taip pat buvo pakeisti. Vaidinime yra siužeto vingių nerandamų pačioje istorijoje: Moranao bando sugundyti Enya žmoną, vienas iš rōninų miršta prieš pačią ataką dėl konflikto tarp ištikimybės savo šeimai ir savo kaip kario garbės.

Opera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorija taip pat randama ir operos forma, Chūshingura, parašyta Shigeaki Saegusa 1997 metais.

Kinas ir televizija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorija buvo perkelta į filmus bent jau šešis kartus Japonijoje,[31] anksčiausiame kurių vaidino Onoe Matsunosuke. Jis buvo filmuotas ir išleistas tarp 1910 ir 1917 metų, tačiau tiksli data nėra žinoma. 1941 metais Japonijos kariuomenė paprašė režisieriaus Kenji Mizoguchi, kuris vėliau režisuos filmą Ugetsu, sukurti Genroku Chūshingura. Jie norėjo moralę stiprinančio filmo apie ištikimuosius 47 rōninus. Vis dėl to Mizoguchi pasirinko Mayama Chūshingura spektaklio versiją kaip pagrindą savo filmui. Filmas, išleistas savaitę prieš Pearl Harboro ataką buvo komercinis fiasco. Japonijos kariuomenė ir dauguma žiūrovų manė, jog pirmoji filmo dalis pernelyg rimta, tačiau Mizoguchi ir filmų studiją vis tiek pastatė antra dalį nepaisant kritikos, kurios susilaukė pirmoji dalis. Vertinamas pokario ekspertų, kurie mate filmą Japonijoje jis nebuvo rodomas Amerikoje iki 1970-ųjų.[32] 1962 metais kurta filmo versija, režisuota Hiroshi Inagaki, pavadinta Chūshingura, yra geriausiai pažystama vakarų pasauliui.[31] Daug Japniškų televizijos serialų, nuo trumpametražių serijų iki metus trunkančių serijalų tokių kaip Daichūshingura ar pastaruoju metu kurta Genroku Ryōran pasakoja keturiasdešimt septynių rōninų istoriją. Kai kurie filmai ir serijalai pasakojo įvykius gan istoriškai, tuo tarpu kiti keitė kai kurias detales ar įvykius. Šiais laikas buvo išleistas Amerikiečių filmas, pavadinimų 47 roninai, išleistas 2013 gruodžio 25[33] ir vėliau į stilizuotą versiją pavadinta Last Knights, išleista balandžio 3, 2015.[34]

Medžio spausdiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keturiasdešimt septynių rōninų istorija yra viena populiariausių tematikų medžio spausdiniuose arba ukiyo-e. Daug gerai žinomų meninikų gamino spausdinius atkartojančius samurajų istoriją, apie ją kurtus vaidinimus ar aktorius. Tarp meninikų kūrusiu šia tematika yra tokie žmonės kaip: Utamaro, Toyokuni, Hokusai, Kunisada, Hiroshige, ir Yoshitoshi.[35]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Kanadehon“. Columbia Universitetas.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Screech, T. (2006). Secret Memoirs of the Shoguns: Isaac Titsingh and Japan, p. 91.
  3. Mitfordo apsakymų analizė atlikta Dr. Henry Smith, Columbia Universitetas
  4. Mitford, p. 30.
  5. 5,0 5,1 Mitford, p. 28–34.
  6. Mitford, p. 31.
  7. Mitford, p. 32.
  8. Mitford, p. 7.
  9. 9,0 9,1 Tsuchihashi conversion interneto archyvas žiūrėta lapkričio 11, 2017
  10. Mitford, p. 7.
  11. Mitford, p. 8-10.
  12. Mitford, p. 10-11.
  13. Mitford, p. 16.
  14. Mitford, p. 16-17.
  15. Mitford, p. 17.
  16. Mitford, p. 17-18.
  17. Mitford, p. 18-19.
  18. Mitford, p. 19.
  19. Mitford, p. 19-20.
  20. Mitford, p. 20.
  21. Mitford, p. 22.
  22. Mitford, p. 23.
  23. Mitford, p. 23-24.
  24. Mitford, p. 24.
  25. Mitford, p. 24-25.
  26. Smith, Henry D. II. „The Trouble with Terasaka: The Forty-Seventh Ronin and the Chushingura Imagination“ (PDF). Japan Review, 16:3–65 (2004). 
  27. Mitford, p. 25-26.
  28. Mitford, p. 26-27.
  29. 29,0 29,1 Mitford, p. 28.
  30. 30,0 30,1 Yamamoto Tsunetomo (Kodansha, 1979). Hagakure, p. 26.
  31. 31,0 31,1 Child, Ben. „Keanu Reeves to play Japanese samurai in 47 Ronin“, The Guardian (Londonas). gruodžio 9, 2008. žiūrėta lapkričio 11, 2017
  32. „Movies“. Chicago Reader. 
  33. „IMDB: 47 Ronin (2013)“. 
  34. Stewart, Sara (balandžio 1 2015). „Freeman, Owen casualties of bloody bad ‘Last Knights’“. 
  35. Forbes, Andrew ; Henley, David (2012). Forty-Seven Ronin: Tsukioka Yoshitoshi Edition. Chiang Mai: Cognoscenti Books. ASIN: B00ADQGLB8

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Allyn, John. (1981). The Forty-Seven Ronin Story. New Yorkas.
  • Benesch, Oleg (2014). Inventing the Way of the Samurai: Nationalism, Internationalism, and Bushido in Modern Japan. Oxfordas: Oxford University Press.
  • Dickens, Frederick V. (1930) Chushingura, or The Loyal League. Londonas.
  • Forbes, Andrew ; Henley, David (2012). Forty-Seven Ronin: Tsukioka Yoshitoshi Edition. Chiang Mai: Cognoscenti Books. ASIN: B00ADQGLB8
  • Keene, Donald. (1971). Chushingura: A Puppet Play. New Yorkas.

Mitford, Algernon Bertram Freeman-Mitford, Lord Redesdale (1871). Tales of Old Japan. London: University of Michigan.

  • Robinson, B.W. (1982). Kuniyoshi: The Warrior Prints. Ithaca.
  • Sato, Hiroaki. (1995). Legends of the Samurai. New Yorkas.
  • Screech, Timon. (2006). Secret Memoirs of the Shoguns: Isaac Titsingh and Japan, 1779–1822. Londonas.
  • Steward, Basil. (1922). Subjects Portrayed in Japanese Colour-Prints. New Yorkas.
  • Titsingh, Isaac. (1820). Mémoires et Anecdotes sur la Dynastie régnante des Djogouns, Souverains du Japon. Paris: Nepveu.
  • Weinberg, David R. et al. (2001). Kuniyoshi: The Faithful Samurai. Leiden.
  • Robson, Lucia St. Clair (1991) The Tokaido Road. Forge Books. New York.

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]