Kendžiucu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Takasugishinsaku kendo.jpg

Kendžiucu –senovinis samurajų fechtavimo menas, kuris šiuo metu vadinamas budo.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kendžiucu nereikalauja išskirtinių fizinių duomenų, jie išugdomi besitreniruojant, todėl kendžiutsu gali praktikuoti tiek vyrai, tiek moterys. Atsižvelgiant į senas samurajų taisykles, draudžiama pulti iš nugaros, tačiau priešininkui pargriuvus ar paleidus iš rankų ginklą, kirsti leidžiama. Čia kur kas dažniau, nei kituose kovos menuose galima išgirsti kiai.

Kendžiucu įranga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kendžiucu apranga susideda iš:

Dabartinį Kendžiucu(Kendo) kovojama bambukiniais kardais (šinajais) ir šarvais (Bōgu). Medinis kardas bokken (arba bokuto) naudojamas atliekant katas – formalius porinius pratimus (Nihon kendžiutsu kata).


Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kardas buvo ypač gerbiamas Japonijoje. Senieji kardo valdymo stiliai apibendrintai vadinami kenjutsu. Ypatingai prie kendo atsiradimo prisidėjo Itto-ryu kenjutsu stilius, kuriame naudoti bambukinių kardų ir paminkštintų pirštinių prototipai. Pats kendo pradėjo formuotis apie XVIII a.,o XIX a pr. galutinai susiformavo kendžiutsu šarvai. Tai leido atlikti kirčius pilna jėga (tuo tarpu senųjų kenjutsu mokyklų mokymo metodas buvo kata, kuriame kontaktas praktiškai nenaudojamas).

XIX a pabaigoje, Japonijai pasukus vesternizacijos keliu, kalavijo menams iškilo išnykimo pavojus, tačiau meistrų pastangomis kalavijo tradicija tapo prieinama daugeliui. XX a. pradžioje kedžiutsu išnyko ir jį pakeitė kendo. Kendo tapo viena privalomų disciplinų Japonijos švietimo sistemoje, policijoje ir kariuomenės struktūrose. 6-7 XX a. dešimtmečiais šis kovos menas peržengė Japonijos ribas ir pradėjo plisti pasaulyje.


Kendžiucu (dabartinis Kendo) Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir žinome , kad tikrasis Kendžiucu samurajų fechtavimo menas išnyko , tačiau vietoj jo atsirado Kendo, tai pats sumarajų fechtavimo menas , tačiau kitaip pavadintas.

Lietuvoje ši sporto šaka pradėta praktikuoti apie 2005 m. 2006 m. Lietuvoje įkurta Lietuvos kendo asociacija, kendo buvo pripažinta neolimpine sporto šaka Lietuvos Neolimpiniame komitete. Po metų LKA buvo priimta į Europos kendo federaciją (EKF), kaip atitinkanti tarptautinius reikalavimus. 2011 m. kendo (atstovas: Lietuvos kendo asociacija) tapo pripažinta Lietuvos sporto ir kūno kultūros departamente prie LR vyriausybės ir tapo Lietuvos sporto federacijų sąjungos nare. 2008 m. pirmą kartą suorganizuotas Lietuvos nacionalinis kendo čempionatas, vykstantis kiekvienus metus. 2011 m. Tarptautinės kendo federacijos (FIK)sekretorius p. A. Kurose pranešė, jog Lietuvos kendo asociacija priimta į FIK, kaip atitinkanti šios organizacijos standartus, o Lietuvos nacionalinės kendo rinktinės nariams suteiktas leidimas dalyvauti pasaulio kendo čempionatuose. 2012 m. LKA rinktinė dalyvavo 15 Pasaulio kendo čempionate.


Kendžiucu praktikos tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Siekti kūno ir dvasios vienybės,
  • Lavinti stiprią ir valingą asmenybę,
  • Teisingų ir atkaklių užsiėmimų dėka
  • Siekti tobulėjimo kendžiutsu mene.
  • Gerbti žmogiškąjį orumą ir garbę,
  • Mokytis atviro bendravimo su kitais žmonėmis
  • Ir visą gyvenimą lavinti save.

To siekiantis žmogus sugebės:

  • Mylėti savo šalį ir visuomenę,
  • Vystyti kultūrą
  • Bei prisidėti prie taikos
  • Ir visų tautų klestėjimo.

Žymiausias Kendžiucu kovotojas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Miyamoto Musashi

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]