Keistoji literatūra
Keistoji literatūra (angl. Weird fiction) – fantastinės literatūros (speculative fiction) požanris, atsiradęs XIX–XX a. sandūroje.[1]
Literatūros kritikas John Clute apibrėžia keistąją literatūrą kaip „terminą, laisvai apibūdinantį maginę fantastiką, antgamtinę literatūrą ir siaubo žanrą, apimančius transgresyvią medžiagą“.[1] Urbanistinės fantastikos autorius China Miéville apibrėžia keistąją literatūrą taip: „Paprastai, grubiai tariant, keistoji grožinė literatūra suvokiama kaip ganėtinai kvapą gniaužianti ir, bendrai paėmus, slidi makabriška fikcija, tamsi fantastika („siaubas“ plius „fentezi“), dažnai vaizduojanti netradicinius ateivių monstrus (taigi, plius „mokslinė fantastika“)."[2] Kalbėdamas apie „senąją keistą grožinę literatūrą“, kuri buvo leidžiama XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, Jeffrey Andrew Weinstock sako: „Senoji keistoji literatūra naudoja siaubo, mokslinės fantastikos ir maginės fantazijos elementus, kad pademonstruotų žmonijos neįgalumą ir nereikšmingumą daug didesnėje visatoje, apgyvendintoje dažnai piktybinių galių ir jėgų, kurios labai viršija žmogaus gebėjimus juos suprasti ar kontroliuoti."[3]
Keistoji literatūra arba vengia, arba iš esmės kitaip interpretuoja vaiduoklius, vampyrus, vilkolakius ir kitus tradicinius antgamtinės siaubo fantastikos personažus. Keistąją literatūrą kartais simbolizuoja čiuptuvai – galūnės tipas, kuris nebūdingas daugeliui Europos folkloro ir gotikos literatūros monstrų, bet dažnai naudojamas keistosios literatūros kūrėjų, tokių kaip William Hope Hodgson, M. R. James ir H. P. Lovecraft.[2] [4] Keistosios literatūros kūrėjai dažnai bando sukelti siaubą ir baimę, kuriuos sėja jų sukurtos būtybės, todėl tokie komentatoriai, kaip Miéville, sako, kad keistoji literatūra sukelia numinoziškumo jausmą.[2] Nors „keistosios literatūros“ terminas daugiausia buvo vartojamas kaip istorinis apibrėžimas kūriniams, parašytiems iki 1930-ųjų, šis terminas taip pat vis dažniau sutinkamas nuo 1980-ųjų, kartais apibūdinant slipstream literatūrą, perpinančią siaubą, fentezi ir mokslinę fantastiką.
Kai kurie literatūros tyrinėtojai, daugiausia Ann ir Jeff VanderMeer bei China Miéville, šiandien įžvelgia keistosios literatūros atsigavimą, šį reiškinį pavadindami „New Weird“. Šią kategoriją atitinkanti kūryba, taip pat išsamios diskusijos apie ją yra publikuojamos antologijoje „The New Weird“.[5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 John Clute, "Weird Fiction Archyvuota kopija 2018-09-30 iš Wayback Machine projekto.", in The Encyclopedia of Fantasy, 1997. Nuoroda tikrinta 2018-09-29.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 China Miéville, "Weird Fiction",in: Bould, Mark et al. The Routledge Companion to Science Fiction. New York: Routledge, 2009. ISBN 0-415-45378-X (p. 510-516).
- ↑ Jeffrey Andrew Weinstock, "The New Weird", in Ken Gelder, New Directions in Popular Fiction : genre, reproduction, distribution. Basingstoke : Palgrave Macmillan, 2016. ISBN 9781137523457 (pp. 177-200.)
- ↑ VanderMeer, Ann and Jeff. „The Weird: An Introduction“. Weird Fiction Review. Nuoroda tikrinta 2014-06-07.
- ↑ VanderMeer, Ann; Jeff VanderMeer (2008). The New Weird. Tachyon. pp. xvi. ISBN 978-1-892391-55-1.