Keirecu
Keirecu (jap. 系列; paž. „serija“) – Japonijoje paplitusi įmonių grupių forma: savarankiškų bendrovių tinklas, kurį sieja ilgalaikiai sandoriniai ryšiai (pvz., tarp gamintojo ir tiekėjų ar platintojų) ir dažnai – kryžminis akcijų valdymas (t. y., kai grupės įmonės turi viena kitos akcijų).[1] Ekonomikos ir politikos diskusijose terminas „keirecu“ vartojamas gana plačiai – apibūdinant įvairias tarpusavio ryšių formas tarp susijusių įmonių (nuo finansinių konglomeratų iki tiekėjų ar platinimo tinklų).[2]
Keirecu grupės ypač išryškėjo po Antrojo pasaulinio karo ir ilgą laiką (apie 1950-uosius–XXI a. pradžią) buvo reikšminga Japonijos ekonomikos struktūros dalis.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Antrojo pasaulinio karo JAV okupacinė administracija siekė išardyti iki karo dominavusius šeimyninius konglomeratus (zaibacu). Vėliau dalis buvusių zaibacu pagrindu susiformavo didžiosios pokario įmonių grupės: „Mitsui“, „Mitsubishi“ ir „Sumitomo“.[1] Kitos stambios grupės kūrėsi apie pokariu sustiprėjusius bankus (pvz., „Fuji Bank“, „Sanwa Bank“ ir „Dai-Ichi Kangyō Bank“).[1]
Tipai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Literatūroje dažniausiai skiriami keli keirecu tipai:
Finansiniai (horizontalieji) keirecu
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Finansiniai (arba horizontalieji) keirecu – kelių skirtingų sektorių įmonių grupės, kurias jungia kapitalo ryšiai (įskaitant dalinį kryžminį akcijų valdymą), finansavimas ir koordinacija per „branduolines“ institucijas (dažnai – banką).[1][3]
„Britannica“ kaip „didįjį šešetą“ mini „Mitsui“, „Mitsubishi“, „Sumitomo“, „Fuyo“, „Sanwa“ ir „Dai-Ichi Kangyō Bank“ (DKB) grupę.[1]
Tiekėjų tinklų (vertikalieji) keirecu
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vertikalieji keirecu – kelių pakopų tiekėjų (subrangovų) sistema, suformuota apie vieną stambų gamintoją (surinkėją), kai pagrindinė įmonė palaiko ilgalaikius ryšius su tiekėjais ir gali teikti jiems technologinę ar finansinę paramą.[1][3]
Platinimo keirecu
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Platinimo keirecu – gamintojų kuriami susijusių didmenininkų ir mažmenininkų tinklai, skirti produkcijai paskirstyti ir parduoti; šis modelis dažnai minimas konkurencijos ir rinkos atvirumo diskusijose.[4]
Būdingos savybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įvairiuose apibrėžimuose dažniausiai minimi šie bruožai:
- Ilgalaikiai sandoriniai ryšiai tarp grupės įmonių (pvz., gamintojas–tiekėjas, gamintojas–platintojas).[1]
- Kryžminis akcijų valdymas (dalinis tarpusavio akcijų turėjimas), padedantis stabilizuoti nuosavybę ir palaikyti ilgalaikį bendradarbiavimą.[1][5]
- Valdymo ir koordinavimo mechanizmai (pvz., vadovų klubai, persidengiančios direktorių tarybos).[3]
Reikšmė, kaita ir kritika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Keirecu struktūros buvo vertinamos dvejopai: vieni autoriai jas laikė efektyvia organizavimo forma, padedančia koordinuoti investicijas ir tiekimo grandines, kiti – galimai ribojančia konkurenciją ar apsunkinančia naujų rinkos dalyvių įėjimą.[4][5]
Nuo 1990-ųjų vidurio Japonijoje pastebimas „stabiliųjų akcininkų“ (tarp jų – bankų ir verslo partnerių) dalies mažėjimas; viename dažnai cituojamame tyrime nurodoma, kad šis rodiklis nuo ~45 % ankstyvaisiais 1990-aisiais sumažėjo iki ~27,1 % 2002 m.[6] Prie nuosavybės struktūros kaitos prisidėjo ir korporatyvinio valdymo reformos: 2015 m. Japonijos korporatyvinio valdymo kodekse įtvirtinta nuostata, kad įmonės turi atskleisti kryžminių akcijų turėjimo politiką ir kasmet vertinti tokių turimų akcijų ekonominį pagrindą.[7]
Akademinėje literatūroje egzistuoja ir ginčas, kiek „keirecu“ kaip aiškiai apibrėžtos, ekonomiškai vieningos grupės apskritai buvo realus reiškinys: pavyzdžiui, J. Markas Ramsejeris (J. Mark Ramseyer) ir Joširas Miva (Yoshiro Miwa) teigė, kad dalis populiarių teiginių apie pokario keirecu yra perdėti ar metodologiškai probleminiai,[8] o Danas Puchniakas (Dan W. Puchniak) šią poziciją kritikavo ir argumentavo, kad išvada apie „keirecu kaip mito“ nepagrįsta pakankamais įrodymais.[9]
Pavyzdžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal dažnai vartojamą klasifikaciją, didžiosios finansinės grupės buvo: „Mitsui“, „Mitsubishi“, „Sumitomo“, „Fuyo“, „Sanwa“, „Dai-Ichi Kangyō Bank“ (DKB) grupė.[1]
Britannica taip pat mini „nepriklausomų korporacijų grupę“, kurią sudarė, pvz., „Toyota“, „Hitachi“, „Toshiba“ ir „Sony“.[1]
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 „Keiretsu“. Encyclopaedia Britannica (Britannica Money). Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ Sheard, Paul. Keiretsu, Competition, and Market Access (PDF) (Ataskaita). Institute for International Economics. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Keiretsu Groups: Their Role in the Japanese Economy and Reference Point (or a paradigm) for Other Countries (PDF) (Ataskaita). IDE-JETRO. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ 4,0 4,1 Sheard, Paul. Keiretsu, Competition, and Market Access (PDF) (Ataskaita). Institute for International Economics. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ 5,0 5,1 Strengthening the Integration of Japan in the World Economy to Benefit more Fully from Globalisation (PDF) (Ataskaita). OECD. 2006-11-29. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ Miyajima, Hideaki (2006). The Unwinding of Cross-shareholding in Japan (PDF) (Ataskaita). RIETI. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ Japan’s Corporate Governance Code (PDF) (Ataskaita). Tokyo Stock Exchange. 2015-06-01. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ Miwa, Yoshiro; Ramseyer, J. Mark (2002). „The Fable of the Keiretsu“. Journal of Economics & Management Strategy. 11 (2): 169–224. doi:10.1111/j.1430-9134.2002.00169.x. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.
- ↑ Puchniak, Dan W. (2007). A Skeptic’s Guide to Miwa and Ramseyer’s “The Fable of the Keiretsu” (PDF) (Ataskaita). ZJapanR / Journal of Japanese Law. Nuoroda tikrinta 2026-01-07.