Kazys Šešelgis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Kazys Šešelgis (1915 m. sausio 9 d., Žeimiai – 1998 m. sausio 3 d.) – architektūros habilituotas daktaras (1967), profesorius (1968), Lietuvos nusipelnęs inžinierius (1965), Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas (1975), Lietuvos liaudies architektas (1982), apdovanotas Lietuvos valstybinėmis premijomis (1967 ir 1976), Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1982).

Biografija

Gimė Žeimiuose, buvo pakrikštytas Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčioje. 1922–1926 m. lankė Kamajų pradžios mokyklą, 1926–1929 m. – Skapiškių vidurinę mokyklą, 1929–1931 m. – Rokiškio gimnaziją. 1931–1934 m. mokėsi Aukštesniojoje Kultūrtechnikos mokykloje Kėdainiuose ir įgijo kultūrtechniko specialybę. 1936 m. prisijungė prie Matininkų ir kultūrtechnikos sąjungos ir 1937 m. išleido pirmąjį savo straipsnį – „Nusausintų pelkių tolesnį gerinimą pradedant“. 1937–1940 m. mokėsi VDU Technikos fakulteto Statybos skyriuje. 1940–1943 m. studijavo VDU Statybos fakultete Architektūros skyriuje ir 1943 m. birželio 12 d.tapo pirmuoju inžinieriumi architektu Lietuvoje (diplominis darbas – „Etnografijos muziejaus rūmai Šiauliuose“).

1941–1944 m. dirbo Kauno Statybos valdybos Miestų planavimo direkcijoje II eilės inžinieriumi. 1942 m. pradėjo urbanisto kelią parengdamas Jonavos bendrąjį planą – tai buvo vienas iš pirmųjų bendrųjų planų Lietuvoje, sukurtų lietuvių. Dirbant Miestų planavimo direkcijoje projektavo slėptuves, vykdė statybų priežiūrą, inventorizavo kultūros paminklus, dalyvavo Dariaus ir Girėno paminklo, iškalto Puntuko akmenyje, aplinkos sutvarkymo projekto konkurse.

1945–1970 m. dirbo Kauno universitete (nuo 1951 m. Kauno Politechnikos institutas). 1954 m. K. Šešelgis apsigynė daktaro, o 1968 m. habilituoto daktaro disertacijas. 1949–1980 m. vadovavo Miestų planavimo (vėliau Gyvenviečių planavimo) katedrai Vilniaus inžineriniame statybos institute (vėliau Vilniaus technikos universitete). 1971–1992 m. dirbo Vilniaus inžineriniame statybos institute (vėliau Vilniaus technikos universitete).

Reikšmingiausias palikimas

K. Šešelgis vykdė veiklą dviem pagrindinėmis kryptimis: Lietuvos vieninga apgyvendinimo sistema ir lietuvių liaudies architektūros tyrinėjimai. K. Šešelgio sukurta ir nuosekliai plėtota bendrosios miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo Lietuvoje koncepcija yra neabejotinai reikšmingiausia veikla.

Šeštajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje prasidėjus intensyviai šalies ūkio industrializacijai iškilo nauji teritorinio planavimo uždaviniai, apimantys visą respublikos teritoriją. Reikėjo atsakyti į klausimą, kokios pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti teritorijoje numatomas statyti naujas pramonės įmones. Kitas svarbus veiksnys, vertęs plėsti teritorijų planavimo darbus, buvo susidarius ekonominė, socialinė situacija nacionalizavus visas gamybos priemones. Teritorijų planavimas buvo tada nauja projektavimo darbų sritis, trūko teorinių žinių ir praktinių įgūdžių teritorijų planavimo schemoms ir projektams ruošti. Šią spragą užpildyti nuo 1958 m. siekė Kauno politechnikos instituto, Statybos komiteto Statybos ir architektūros MT (SAMTI) darbuotojai, tais klausimais domėjosi Žemės ūkio statybų projektavimo institutas (Žemprojektas). Vieningos apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schema plėtotei iki 1980 m. buvo parengta 1964 m. Ji rėmėsi skirtingo lygio teritorinių vienetų, kurių centrai tolygiai išdėstyti respublikos teritorijoje ir atlieka nustatytas ūkines funkcijas, darnia sąveika. Ši teorija leido netrukus prasidėjusį Lietuvoje intensyvųjį urbanizacijos tarpsnį (1970–1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdyti hipertrofuotą didžiųjų miestų augimą, išvengti periferinių rajonų depopuliacijos, optimizuoti šalies teritorijoje urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymą, sukurti patogų socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklą. Daugiau kaip po 30 metų analogiški principai, kaip siektinas tikslas, imti deklaruoti Europos urbanistikos chartijoje (1993), Baltijos regiono šalių urbanistinės plėtros 2010 vizijoje (1994), kitur.

K. Šešelgio ir jo kolegų dėka buvo atkreiptas dėmesys į turimą liaudies architektūros paveldą, 1970 m. mokslinio kolektyvo iniciatyva buvo sudarytas saugomų liaudies architektūros paminklų sąrašas. 1947–1958 m. ir 1970–1996 m. K. Šešelgis dalyvavo mokslinėse tiriamosiose ekspedicijose Respublikos rajonuose (iki 1981 m. vadovavo paminklinių kaimų tyrinėjimo darbams), atliko tyrimus liaudies architektūros tematika. Ekspedicijų, tyrimų metu buvo renkama liaudies architektūros objektų medžiaga, rengiami detalūs jų brėžiniai ir fiksuojami liaudies architektūros, kaimų savitumai. K. Šešelgis išleido 7 monografijas apie lietuvių liaudies architektūrą, kuriose fiksuojami esami ir jau neišlikę liaudies architektūros objektai.

Kūriniai

• Lietuvos paviljonas Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje (1953 m. su J. Kumpiu ir Adolfu Lukošaičiu);
• „Melioracijos“ poilsio namai Palangoje (1955 m.);
• Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas (1958 m., su S. Lasavicku ir J. Šeiboku);
• Lietuvos vieningos sistemos modelis, pagal teorinius ir praktinius šios sistemos sudarymo principus sukurta Lietuvos rajoninio planavimo schema (1967 m. su kitais);
• Vienybės a. Kaune planavimo projektas (1968 m., pertvarkyta 1975 m., su B. Zabulioniu ir kt.);
• Panevėžio (1951 m.), Naujosios Akmenės (1953 m.), Kėdainių (1962 m., su V. Miliūkščiu) bendrieji (generaliniai) planai;
• Kauno senamiesčio rekonstrukcijos projektas (1962 m., su V. Jurkštu ir S. Čerškute);
• Maironio paminklo Kaune architektūrinė dalis (1973 m., skulptorius G. Jakūbonis);
• Svarbiausi parengti leidiniai: „Kolūkių gyvenviečių planavimas“ (1951 m., su kitais); „Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai“ (1975 m.); „Gyvenimas. Mokslo darbai“ (2000 m., išleista po mirties); parengė „Lietuvių liaudies meno“ albumus (su kitais): „Architektūra“, d. 1 – 2 (1957–1965 m.), „Mažoji architektūra“ (1970 m.), „Lietuvių liaudies architektūra“, d. 1 – 2 (1965–1968 m.), „Lietuvių liaudies architektūros paminklai“, t. 1 – 2 (1974–1980 m.);
• Paskelbė apie 170 straipsnių apie rajonų planavimą, urbanistiką, liaudies architektūrą.

Bibliografija

• Lietuvių liaudies menas, Vilnius: Vaga, 1957–1965 (2 tomai).
• Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra, Vilnius: Vaga, 1970–1992 (3 tomai).
• Zervynų kaimas, Vilnius: Periodika, 1974.
• Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai, Vilnius: Mintis, 1975.
• Maži padriki kaimai Lietuvos TSR nacionaliniame parke, Vilnius: Mokslas, 1980.
• Savaimingai susiklostę kaimai: monografija, Vilnius: Mokslas, 1988.
• Aplinkos apsauga: vadovėlis respublikos aukštųjų mokyklų architektūros ir statybos specialybių studentams, Vilnius: Mokslas, 1991.
• Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai: monografija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
• Miestų raida: sąlygos ir rezultatai, Vilnius: Technika, 1996.
• Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai: nuo seniausių laikų iki 1918 m., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
• Gatviniai ir vienkieminiai Aukštaitijos kaimai: monografija, Vilnius: Savastis, 1998.
• Gyvenimas. Mokslo darbai, Vilnius: Technika, 2000.

Literatūra

• Šešelgis K. 2000. Gyvenimas. Mokslo darbai. Vilnius: Technika.
• Mačiulis A. 2002. Lietuvos architektai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.
• Šešelgis K. 1996. Teritorijų planavimo raida Lietuvoje. Urbanistika ir architektūra Nr. 1 (21) 4 -18