Kauno pilies gynyba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°53′56″ š. pl. 23°53′6″ r. ilg. / 54.89889°š. pl. 23.88500°r. ilg. / 54.89889; 23.88500

Kauno pilis 2011 m. su atminimo akmeniu prieigose

Kauno pilies gynyba 1362 m. – kunigaikščio Vaidoto vadovaujamos įgulos didvyriškai pralaimėta Kauno pilies gynyba 1362 m. Jos metu žuvo ir pats gynėjų vadas Vaidotas.

Pilies reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIV a. antroje pusėje Nemuno ir Neries santakoje pradėta statyti pilis buvo pirmoji mūrinė pilis Lietuvoje, užėmusi svarbią strateginę padėtį. Santaka Kaune buvo vienu iš viduramžių Lietuvos kovų epicentrų. Užimdamas pilį, Vokiečių ordinas tikėjosi ją panaudoti kaip savo stiprų atsparos punktą, veržiantis toliau į lietuvių gyvenamo krašto gilumą ir link sostinės Vilniaus.

Apsiaustis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vytauto priesaika prie liepsnojančios Kauno pilies Jano Stykos paveiksle

Vokiečių ordinas dar 1361 m. atliko žvalgomuosius darbus, nustatydamas pilies mūro storumą, jo aukštį, pradėjo labai kruopščiai rengti Kauno pilies puolimo planą. 1362 m. kovo mėn. viduryje ordino kariuomenė drauge su kviestiniais riteriais iš Anglijos, Italijos, Vokietijos laivais atvyko į Kauną. Kovo 29 d. ordino kariuomenė su pagalbininkais apgulė pilį ir atkirto ją nuo bet kokios pagalbos. Tarp Nemuno ir Neries priešai iškasė griovį, supylė pylimą, surentė aštriakuolių tvorą, priekurios budėjo labiausiai patyrę sargybiniai. Panaudodami sudėtingas apgulos mašinas, statydami apgulties bokštus, užpylinėdami pilies gynybinius griovius, bandė kuo arčiau prasiveržti prie pilies sienų. Kauno pilies apsiaustis tęsėsi daugiau nei dvi savaites. Balandžio 10 d. pagaliau buvo pramuštas pilies mūras. Lietuviams nepavyko apsiginti nuo puikiai parengto Vokiečių ordino antpuolio. Palyginti negausiai pilies įgulai vadovavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas. Manoma, kad 1362 metų pavasarį įvykusioje pilies apgultyje Ordino pusėje galėjo dalyvauti apie 4000 karių. Remiantis analogijomis, pilies gynėjų galėjo būti apie 10 kartų mažiau. Vaidoto vadovaujama įgula nepaprastai sunkiomis sąlygomis parodė neeilinę drąsą, ryžtą ir sumanumą, kurį aprašė kronikininkas Vygandas Marburgietis. Gynėjai stovėjo prieš modernią, gerai apmokytą, daug didesnę kryžiuočių jėgą.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilies gynėjai paaukojo gyvybes tėvynės labui, kuriam laikui sustabdydami kryžiuočių veržimąsi į šalies gilumą. Po apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Vėliau, iki 1368 m., ant buvusios pilies vidinių sienų pamatų buvo sumūryta antroji pilis.

Įvykio įamžinimas mene[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrašas ant atminimo akmens: „1362 m. Kauno pilį narsiai gynė kunigaikščio Vaidoto vadovaujama įgula

Kauno pilies istorija minėta daugelio menininkų kūryboje. Bene žinomiausias ir su Kauno pilies gynimu susijęs kūrinys – Jano Stykos 48 m² dydžio paveikslas „Vytauto priesaika“, tapytas 1901 m., eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje.[1] Jame pavaizduotas kryžiuočių nugalėtojas Vytautas Didysis, prisiekiantis atkeršyti priešams už sunaikintą Kauno pilį. Paveikslo pakraštyje matyti liepsnojanti pilis. Iškilmingas priesaikos momentas, anot istorikų, nėra istoriškai pagrįstas, todėl tai, manoma, yra dailininko sukurta legenda. Šiuo laikotarpiu Vytautas tegalėjo turėti apie 11 metų. Jo pusbrolis Švitrigaila būdamas panašaus amžiaus jau pasirašinėjo valstybės dokumentus, pvz., kartu su motina ir broliais dalyvavo sudarant Dubysos sutartį 1382 m. Taigi, bent teoriškai Vytautas galėjo prisiekti atkeršyti už sudegintą Kauną. Kadangi Kęstutis su negausia palyda buvo priartėjęs prie apgultos pilies, tikėtina, jog jį žygyje galėjo lydėti ir jaunasis Vytautas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]