Karolis Parčevskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Karolis Parčevskis
lenk. Karol Parczewski
rus. Карл Парчевский
Parczewski Karl.JPG
Parčevskiai
Nałęcz
Nałęcz
Gimė 1875 m.
Jokūbavas, Telšių aps., Kauno gub.
Mirė 1957 m. gruodžio 8 d. (~82 metai)
Lenkija
Tėvas Konstantinas Parčevskis
Motina Kazimiera Dzvonkauskaitė
Sutuoktinis (-ė) Elena Jasevičiūtė
Vaikai Irena Dymšienė

Karolis Parčevskis (lenk. Karol Parczewski, rus. Карл Парчевский, 1875 m. Jokūbave, Kartenos vls., Telšių aps., Kauno gub.1957 m. gruodžio 8 d. Lenkijoje) – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Nałęcz herbo bajoras, Parčevskių giminės Jokūbavo šakos atstovas, spaudos bendradarbis, gydytojas terapeutas, medicinos profesorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Šiaulių ir Sankt Peterburgo gimnazijose, 1895-1901 m. studijavo Sankt Peterburgo Karo medicinos akademijoje. Baigęs studijas, liko dirbti akademijoje vidaus ligų klinikos ordinaru, apsigynė medicinos mokslų daktaro laipsnį, 1904 m. buvo mobilizuotas gydytoju į Rusijos kariuomenę ir dalyvavo kare su Japonija. 1914 m. vėl buvo mobilizuotas, I-jo pasaulinio karo metais tarnavo karo gydytoju Izmailovo leibgvardijos pulke, o vėliau buvo karo belaisvių keitimosi komisijos narys.

1918 m. su šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Stončiuose. 1920, 1927-1930 m. dirbo konsultantu karo ligoninėje Kaune, o 1933-1939 m. buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Klaipėdoje vidaus ligų skyriaus vedėjas[1].

Dirbo pedagoginį darbą: dėstė Aukštuosiuose medicinos kursuose Kaune, buvo kviečiamas dirbti Vytauto Didžiojo universitete.

Žurnale „Medicina“ paskelbė mokslinių straipsnių.

Karolis ir Elena Parčevskiai, 1902 m.

1941 m. birželio 16 d. su žmona Elena buvo suimtas[2]. Išvežtas į Rešotų lagerį (Nižnij Ingašo rajonas, Krasnojarsko kraštas, Rusija), o žmona ištremta į Kortkeroso miškų ūkį (Komija, Rusija). SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato Ypatingojo pasitarimo 1943 m. sausio 30 d. nuteistas 5 metams tremties, kurią atlikti 1944 m. spalio 5 d. perkeltas į Bijską, Altajaus kraštas[3]. 1944 m. pabaigoje repatrijavo į Lenkiją.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1902 m. vedė Eleną Jasevičiūtę (1877 m., Samara1941 m. rugsėjo 6 d., Kortkerosas, Komija), 1863 m. sukilimo dalyvių inžinieriaus Karolio Jasevičiaus ir Kotrynos Misevičiūtės dukterį, gimusią tremtyje. Nuo 1880 m. ji su tėvais gyveno Sankt Peterburge, kuriame baigė gimnaziją ir prancūzų kalbos studijas mokytojų seminarijoje. Jos sesuo Marija Jasevičiūtė ištekėjo už Karolio Parčevskio brolio Vincento Parčevskio.

Karolis ir Elena Parčevskiai turėjo vienintelę dukrą Ireną Parčevskaitę (1902-1981), kuri ištekėjo už Lietuvos karininko ir diplomato Leopoldo Dymšos (1893-1959). Jiedu ir dukra Marija (g. 1929 m. Kaune) II-jo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Dvaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paveldėtame Stončių palivarke Karolis Parčevskis 1902 m. įkūrė dvaro sodybą, kurioje pastatė gyvenamuosius ir ūkinius-gamybinius pastatus, o 1906 m. pasodino parką. Dvaro rūmai buvo mediniai, dviejų aukštų, suręsti iš 1000 ąžuolinių rąstų, naudojant tik ąžuolines vinis[4]. Po 1918 m. dvare įsirengė lazaretą, kuriame priiminėjo ir gydė Jokūbavo apylinkės ligonius.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Parčevskis Karolis. – Lietuvių enciklopedija, t. 21, Bostonas, 1960, p. 542; Genys P. Lietuviška sveikatos tvirtovė Klaipėdoj. – Žemaičių prietelius (Telšiai), 1934, vasario 18, p. 3.
  2. 1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai, t. 1. Vilnius, 1993, p. 450.
  3. Lietuvos gyventojų genocidas 1939-1941, t. 1. Vilnius, 1999, t. 1, p. 622.
  4. Marijos Dymšaitės-Ogden laiškas Nr. 1, p. 3-4; Nr. 2, p. 2 (Kretingos muziejaus mokslinis archyvas).