Karkažiškė

Koordinatės: 54°57′00″š. pl. 25°44′49″r. ilg. / 54.950°š. pl. 25.747°r. ilg. / 54.950; 25.747 (Karkažiškė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karkažiškė
{{#if:265px
Kaimo reginys
Karkažiškė
Karkažiškė
54°57′00″š. pl. 25°44′49″r. ilg. / 54.950°š. pl. 25.747°r. ilg. / 54.950; 25.747 (Karkažiškė)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Švenčionių rajono savivaldybės vėliava Švenčionių rajono savivaldybė
Seniūnija Pabradės seniūnija
Gyventojų (2021) 245
Vikiteka Karkažiškė
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Karkãžiškė
Kilmininkas: Karkãžiškės
Naudininkas: Karkãžiškei
Galininkas: Karkãžiškę
Įnagininkas: Karkãžiške
Vietininkas: Karkãžiškėje

Karkažiškė – kaimas Švenčionių rajono savivaldybėje, prie kelio PabradėKločiūnai, 4 km į pietus nuo Pabradės. Seniūnaitijos, parapijos centras. Karkažiškė įsikūrusi tarp Žeimenos intako Skerdiksnos ir Garonių durpyno, netoli geležinkelio Vilnius-Daugpilis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI a. minimas Karkažiškės dvaras. 1501 m. Jokūbas Nemirovičius pastatė pirmąją bažnyčią, 1502 m. jo duktė Jadvyga klebonijai dovanojo palivarką, dvi smukles ir kito turto. Prie Žeimenos upės buvo Karkažiškės muitinė. 1670 m. atstatyta senoji bažnyčia, 1838 m. ji sudegė.

1779 m. įsteigta mokykla, 1812 m. joje mokėsi 28 mokiniai. Kaimas buvo valstybės iždo nuosavybė, žemę leista valstiečiams išpirkti. 1913 m. pastatyta Karkažiškės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, 19641989 m. neveikė.

19501992 m. kolūkio pagalbinė gyvenvietė. Įsteigta pradžios mokykla, biblioteka.[2]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19501995 m. Magūnų apylinkė, Švenčionių rajonas
nuo 1995 m. Pabradės seniūnija, Švenčionių rajono savivaldybė

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1905 m. ir 2021 m.
1905 m.[3] 1931 m.[4] 1959 m.sur.[5] 1970 m.sur.[6] 1979 m.sur.[7] 1985 m.[8]
342 377 249 276 409 299
1989 m.sur.[9] 2001 m.sur.[10] 2011 m.sur.[11] 2021 m.sur.[12] - -
423 365 338 245 - -


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Karkažiškė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 447 psl.
  3. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  4. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
  5. KarkažiškėMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 65 psl.
  6. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  8. Karkažiškė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 220
  9. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  10. Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  11. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Karkažiškės. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 693 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]