Kardinolas diakonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kardinolas diakonas (nuo 2003 m.) Atilijas Nikora (Attilio Nicora)

Kardinolas diakonas – žemiausios pakopos Romos katalikų bažnyčios kardinolas. Tokie kardinolai paprastai būna arba Romos kurijos pareigūnai arba dvasininkai, kardinolais tampantys jau sukakus 80 metų. Vyskupai ganytojai paprastai tampa kardinolais kunigais (antroji kardinolų pakopa).

Kardinolai diakonai atsirado iš septynių popiežiaus dvaro diakonų ir septynių diakonų, kurie ankstyvaisiais viduramžiais, kai Bažnyčios administracija faktiškai buvo ir Romos miesto vyriausybė, prižiūrėjo Bažnyčios veiklą Romos miesto rajonuose

Iki 1918 m. kardinolais diakonais galėjo tapti ir ne kunigai. Tuo metu kardinolais kunigais tapdavo tik kunigai, kardinolais vyskupais – tik vyskupai. Po 1918 m. buvo nustatyta, kad visi kardinolai, net kardinolai diakonai, turi būti kunigai. 1962 m. buvo nutarta, kad visi kardinolai turi būti vyskupai. Išimtys labai retos, pvz., kardinolas diakonas Robertas Tučis (Roberto Tucci). Išimties teisę nebūti vyskupu suteikia popiežius. Dažniausiai tokius leidimus gaudavo teologai, kurie nebuvo dvasininkais. Pvz., taip 2001 m. kardinolu diakonu tapo Everis Dalesas (Avery Dulles), kuris iki mirties 2008 m. popiežiumi taip ir netapo.

Paprastai kardinolai diakonai būna Romos kurijos valdininkai, užimantys įvairias pareigybės Bažnyčios administracijoje. Įvairiais laikais jų skaičius ir įtaka įvairavo. Anksčiau jie buvo beveik vien italai, paskutiniais metais jų tarpe atsirado kitų tautybių atstovų. 1939 m. apie pusė kardinolų diakonų buvo italai, o 1994 m. jų liko tik trečdalis. Jų įtaka popiežiaus rinkimuose buvo laikoma svaria, nes jie geriau informuoti ir labiau susivieniję, nei skirtinguose šalyse dirbantys kiti kardinolai.[1]

Po popiežiaus Siksto V 1587 m. dekreto, kuris užfiksavo didžiausią kardinolų skaičių Kardinolų kolegijoje, kardinolų diakonų buvo 14. Vėliau jų skaičius padidėjo. 1939 m. apie pusė kardinolų buvo kurijos nariai. Pijus XII jų dalį sumažino iki 24%. Jonas XXIII jų padaugino iki 37%, Paulius VI jų pamažino iki 27%, o Jonas Paulius II išlaikė šį procentą.[1] 2012 m. buvo 45 kardinolai diakonai.

2005 m. buvo virš 50 bažnyčių, pripažintų kaip kardinolinės diakonijos, nors tuo metu kardinolų diakonų buvo tik 30. Ilgai egzistuoja tradicija, kad kardinolas diakonas, 10 metų išbuvęs kardinolu diakonu, gali panoręs tapti kardinolu kunigu. Tokiu atveju jis gali pasirinkti laisvą titulinę bažnyčią ar jo turima diakoninė bažnyčia laikinai gali būti „pakelta“ į titulines bažnyčias. Tokiam kardinolui diakonui tapus kardinolu kunigu jo kardinolo kunigo stažas skaičiuojamas nuo dienos, kai jis tapo kardinolu diakonu.

Kardinolų diakonų vadovas yra kardinolas protodiakonas, vyriausias pagal kardinolo diakono stažą. Dabar šias pareigas eina prancūzas kardinolas Žanas Luji Toranas (Jean-Louis Tauran).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Thomas J. Reese, Inside the Vatican: The Politics and Organization of the Catholic Church, Harvard University Press, 1996 p. 92-93