Karbonatinės uolienos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Karbonatinės uolienos – nuosėdinės uolienos, kurių sudėtyje yra daugiau kaip pusę sudaro karbonatiniai mineralai. Šios uolienos plačiai paplitusios Žemėje. Apie 21-22 % visų nuosėdinės kilmės uolienų yra karbonatai.

Karbonatinėms uolienoms būdinga balta ar šviesiai pilka spalva, bet dėl įvairių priemaišų spalva gali kisti. Pasitaiko tamsiai pilkos, rusvos, raudonos, rausvos ir juodos spalvų karbonatinės uolienos.

Karbonatinės uolienos klasifikuojamas atsižvelgiant į jų mineralinę sudėtį, struktūrą ir tekstūrą. Pagrindinė karbonatų klasifikacija remiasi jų mineraline sudėtimi pagal vyraujantį mineralą ar mineralų santykį. Labiausiai paplitę karbonatinių uolienų mineralai yra:

Labiausiai paplitusios karbonatinės uolienos yra klintis ir dolomitas. Kitos – mažiau paplitusios ir dauguma jų vadinamos pagal vyraujančio mineralo pavadinimą.

Pagal struktūrinius požymius karbonatinės uolienos gali būti skirstomos į:

  • kriauklines
  • detritines
  • biohernines
  • sferoagregatines
  • pelitomorfines
  • nuotrupines
  • gniutulines
  • konkrecines
  • varveklines
  • antrines ir t.t

Karbonatų susidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karbonatų kilmė buvo aiškinama įvairiai. Dar XVIII a. buvo manoma, kad karbonatai susidaro iš organizmų skeletų ir jų liekanų. Vėliau ši koncepcija buvo užmiršta ir didesnio pripažinimo sulaukė chemogeninė koncepcija. Tačiau dabar pripažįstama, kad abi šios koncepcijos yra teisingos ir karbonatai gali susidaryti tiek biogeniniu tek chemogeniniu būdu.

Karbonatinė sedimentacija prasidėjo proterozojuje, kai Žemės atmosferoje atsirado daug anglies dvideginio. Pradėjo vyrauti cheminis karbonatų nusėdimas. Fanerozojuje pradėjo vyrauti biogeninė karbonatų sedimentacija. Kaip tik fanerozojuje biota išmoko užsiauginti mineralinį skeletą. Nors ir biogeninė sedimentacija padidėjo, bet cheminis karbonatinių nuosėdų susidarymas nesustojo.

Daugiausia karbonatų susidaro jūrose, tačiau karbonatai gali kauptis ir ežeruose.