Karaulio kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Karaulio kunigaikštystė
buvęs britų protektoratas
1348 – 1949 Blank.png
Flag herbas
Vėliava Herbas
Sostinė Karaulis
Valdymo forma monarchija
Era Naujieji laikai
 - Įkūrimas 1348 m., 1348
 - tapo Indijos respublikos dalimi 1949 m.

Karaulio kunigaikštystė – vietinė kunigaikštystė Britų Indijoje[1].

Pagal legendą Karaulio kunigaikštystę, kurią valdė Džadaunų klanas iš Čandravanšių (Mėnulio dinastijos) radžputų, apie 995 m. įkūrė radžputas radža Bijai PalYadu genties.[2][3][4]

1348 m. Karaulį įkūrė Arjun Deo. 1817 m. Karaulis pasirašė Taikos sutartį su Rytų Indijos kompanija bei britų vyriausybe ir tapo sąjungine valstybe. Šis statusas išliko iki Indijos nepriklausomybės paskelbimo 1947 m.

Valstybės plotas buvo 3178 km². 1901 m. valstybė turėjo 156 786 gyventojus, o Karaulio miestas – 23 482 gyventojus. Sora buvo pagrindinė maistinė žemės ūkio kultūra. Dar XX a. pradžioje valstybėje nebuvo nors kiek didesnės pramonės, tik mažos audimo, audinių dažymo, medžio tekinimo ir akmens raižymo įmonės. Dauguma prekių, taip pat druska, cukrus, medvilnė, buivolai ir jautukai buvo importuojami. Pagrindinis eksportas buvo ryžiai ir ožkos.

1947 m. Indijai gavus nepriklausomybę kunigaikštystė, valdyta maharadžos Ganešo Pal Deo, 1949 m. balandžio 7 d. prisijungė prie Indijos dominijos. Karaulis vėliaus susijungė su Indijos Sąjunga ir tapo Radžastano valstijos dalimi.

Pagrindinis kaimas Karaulio teritorijoje yra Mandrayal (kitaip dar Mandrail). Šis kaimas garsus tuo, kad jame buvo pirmoji tvirtovė, kurią 1327 m. užkariavo radža Arjunas Deo. Amero radža Puranmalas 1534 m. kovėsi Mandrailo mūšyje už mogolus.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]