Karališkieji rūmai (Paryžius)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 48°51′48″ š. pl. 2°20′13″ r. ilg. / 48.86333°š. pl. 2.33694°r. ilg. / 48.86333; 2.33694

Karališkieji rūmai
Palais-Royal
Palais Royal, Paris 8 September 2019.jpg
Įėjimas į Valstybės Tarybą
Vieta Paryžius, Prancūzija
Architektas
  • Žakas Lemersjė
  • Žiulis Arduenas Mansaras
  • Žilis Mari Opnordas
  • Pjeras Konteno d'Ivri
  • Pjeras Lui Moro
  • Viktoras Lui
  • Pjeras Fontenas
  • Šarlis Persjė
Statybų pradžia 1633 m.
Statybų pabaiga 1639 m.
Rangovas Kardinolas Rišeljė
Savininkas Valstybės Taryba, Kultūros ministerija, Konstitucinė Taryba

Karališkieji rūmai arba Palė Ruajalis (pranc. Palais-Royal) – buvę karališkieji rūmai, esantys 1-ojoje Paryžiaus apskrityje, Prancūzijoje.

Karališkieji rūmai dabar yra Kultūros ministerijos, Valstybės Tarybos ir Konstitucinės Tarybos būstinė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karališkieji rūmai:
1. Kultūros ministerija
2. Konstitucinė Taryba
3. Valstybės Taryba
4. Comédie-Française
5. Théâtre éphémère
6. Les Deux Plateaux (Colonnes de Buren)
7. Karališkųjų rūmų teatras

Kadaise tai buvo Prancūzijos karališkosios šeimos rūmai. Juos 1630 m. pastatė kardinolas Rišeljė savo meno kolekcijai laikyti.[1] Kai 1642 m. mirė Rišeljė, rūmai tapo jaunojo karaliaus Liudviko XIV nuosavybe.[2] Rūmai priklausė Orleano kunigaikščiams,[3] o vėliau – Marijai Antuanetei, tačiau 1870 m. buvo sunaikinti per Prancūzijos ir Prūsijos karą.

Nuo 1649 m. čia gyveno ištremta Henrieta Marija Burbonė ir jos dukra Marija Henrieta Stiuart. Jos pabėgo iš Anglijos per Anglijos pilietinį karą. Čia jas priglaudė karalius Liudvikas XIV, kuris buvo Henrietos Marijos sūnėnas.

1692 m., kai Šartro kunigaikštis (būsimasis Prancūzijos regentas) Pilypas II[3] vedė Fransuazą Mariją Burbonę, karalius atidavė Karališkuosius rūmus savo broliui Orleano kunigaikščiui Pilypui I.[3]

Čia gimė būsimas prancūzų karalius Liudvikas Pilypas I. Jis buvo Liudviko Pilypo II ir jo žmonos Luizos Marijos Adelaidos Burbonės sūnus.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lambert, Guy and Massounie, Dominique, Le Palais Royal (2006), Editions du Patrimoine, Centre des Monuments Historique, ISBN 978-2-7577-01041

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]