Karūna (laivas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°26′28″ š. pl. 16°40′20″ r. ilg. / 56.44111°š. pl. 16.67222°r. ilg. / 56.44111; 16.67222

Karūna
Karūna (laivas)
Karūnos rekonstrukcija, Jacob Hägg, 1909 m.
Bendra informacija
Valstybė Švedija
Vėliava Naval Ensign of Sweden.svg
Kaina 360 000 riksdalerių
Nuleistas 1665 m. spalis
Plaukiojo iki 1928 m. rugpjūčio 10 d.
Charakteristikos
Tipas burinis laivas
Vandentalpa 2 300 t (apytikslis)
Ilgis 53 m
Plotis 14 m
Aukštis 66 m
Grimzlė 6,2 - 6,8 m
Varomoji jėga burės
Įgula 500 jūreiviai
300 kareivių
Ginkluotė 110 patrankų

„Karūna“ (šved. Kronan), dar žinoma kaip „Didžioji Karūna“ (šved. Stora Kronan)[1] – švedų karo laivas, Švedijos karinio laivyno flagmanas, plaukiojęs Baltijos jūroje XVII a. 8-ajame dešimtmetyje. Po pastatymo pripažintas vienu iš didžiausių jūrinių laivų pasaulyje. Statyba truko nuo 1668 m. iki 1672 m., keletą kartų atidėta dėl problemų su finansavimu ir pasikartojančių konfliktų tarp laivo dailidės ir admiraliteto. Po ketverių tarnybos metų Karūna nuskendo Olando mūšyje 1676 m. liepos 1 d. – atliekant staigų posūkį su pernelyg daug pakeltų burių laivas apvirto, užsidegė parako sandėlis ir susprogdino didžiąją dalį laivo priekio. Karūna nuskendo greitai, kartu su savimi pasiglemždama apie 800-ų joje buvusių vyrų gyvybes, daugiau nei 100-ą patrankų bei vertingą karinę įrangą, asmeninius daiktus ir didelį kiekį auksinių ir sidabrinių monetų.

Karūnos praradimas buvo stiprus smūgis Švedijai. Nepaisant buvimo didžiausiu ir labiausiai ginkluotu laivu Švedijos laivyne, ji buvo svarbus simbolis jaunojo Karolio XI-ojo monarchijai. Su Karūna laivynas prarado didžiulę dalį darbo jėgos, vyriausiojo kapitono pareigas ėjusį Lorencą Kreucą (šved. Lorentz Creutz), daug aukšto rango flotilės pareigūnų ir medicinos personalo viršininką. Siekiant išaiškinti ar pavieniai asmenys galėjo būti atsakingi už patirtą švedų fiasko Olando mūšyje ir kitus pralaimėjimus karo metu, sudaryta komisija. Nors oficialiai kaltu niekas pripažintas nebuvo, nemažai istorikų kaltino Kreucą Karūnos nuskendimu dėl jo vadovavimo ir karinės jūrų patirties trūkumo. Remiantis paskutiniais tyrimais, tuo metu Švedijai trūko gerai išvystytos karinio jūrų laivyno struktūros ir pareigūnų korpuso.

Didžioji dalis ginklų, nuskendusių su Karūna, buvo išgelbėti 80-aisiais, tačiau nuolaužos galiausiai nugrimzdo į jūros dugną. Jų tikslią vietą 1980 m. aptiko nepriklausomas nuskendusių laivų ieškotojas, archeologas Andersas Frencenas (šved. Anders Franzén), 1956 m. taip pat atradęs XVII a. karo laivą Vaza. Kasmetinės nardymo operacijos padėjo ištirti nuolaužas ir išgelbėjo daugybę artefaktų; Karūna tapo labiausiai publikuotu dužusiu laivu Baltijoje po Vazos. Ištraukta daugiau nei 30 tūkst. artefaktų, nemažai iš jų užkonservuota ir dabar demonstruojami viešai Kalmaro apygardos muziejuje. Šis muziejus yra atsakingas už archeologines operacijas jūroje ir nuolatinę Karūnos parodą.

Dizainas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karūna buvo vienas iš labiausiai ginkluotų karo laivo laivų 1672 m. Laive buvo 110 ginklų, išskaidytų trijuose ginklų deniuose. Iš viso buvo septyni skirtingi lygmenys, padalinti į šešis denius. Pačioje apačioje, virš kilio – triumas, aukščiau jo, tačiau vis tiek žemiau vandens lygio – žemutinis denis. Abu naudoti kaip sandėliai. Dar aukščiau buvo ginklų deniai, pirmieji du iš jų uždengti, o trečiasis atviras dalims laivo viduryje. Karūnos priekyje įrengtas vienas denis, naudotas plaukusiųjų apgyvendinimui. Laivugalyje buvo du deniai, įskaitant išvietę.[2]

Karūnos denių schema, parengta pagal Kalmaro muziejuje esantį laivo modelį.

Pirmojoje XVII a. pusėje Švedijos laivai statyti olandišku metodu – plokščia, stačiakampio formos apačia su maža grimzle. Šis statymo tipas pagrindine naudotas mažesniems laiveliams, skirtiems plaukioti sekliuose Nyderlandų pakrančių vandenyse. Paprasta konstrukcija buvo surenkama greitai, tačiau šiems mažesnio tvirtumo laivams trūko stabilumo jūroje audros metu, todėl jie nebuvo tinkami karui. Statant Karūną vyravo angliškas požiūris, suteikęs korpusui apvalesnę apačią ir didesnę grimzlę, taip pat tvirtesnį korpusą ir papildomą stabilumą. Laivagalis žemiau vandens lygio buvo aptakesnis, ko pasekoje sumažėjo pasipriešinimas laivo keliamoms bangoms. [3]

Karūnos tonažas (laivo svoris, apskaičiuotas pagal išstumiamą vandens kiekį plūduriuojant) nėra tiksliai žinomas, kadangi nėra išmatavimų įrašų. Pasinaudojus apytiksliais matmenimis apskaičiuota, jog tonažas buvo apie 2,3 tūkst. t. Susiejus šį skaičių su ginklų kiekiu ir jų svoriu išsiaiškinta, kad Karūna buvo perginkluota, nors tai nebuvo reta tam laikotarpiui. Europiečiai trimis deniais ginkluotų laivų nestatė iki 1650 m., o dešimtmečiu vėliau viskas vis dar buvo eksperimentinėje stadijoje. Šaltiniai teigia, jog tokie anglų ir prancūzų laivai pasižymėjo nestabilumu, nes buvo statomi per aukšti, siauri ir buvo prikrauti per dideliu artilerijos kiekiu. Kai kurie anglų laivai dėl to turėjo būti specialiai sutvirtinami ties vandens lygiu. [4] Audros metu juose privalėta uždaryti žemuosius šaudymo liukus, dėl to prarandama galimybė naudotis sunkiausia ir efektyviausia ginkluote. Tokiose situacijose jie buvo tik dvideniai, už kuriuos permokėta. Karūnos konstrukcija neturėjo įgimtų trūkumų. Laivas kuo puikiausiai susidorojo su šiurkščiomis oro sąlygomis 1675 m., taip pat vieną savaitę prieš nuskendimą, tačiau galėjo būti pražūtinga, jei valdoma netinkamai. Vėliau, XVIII a., laivų su tokiu pačiu ginkluotės svoriu tonažas buvo didesnis, įprastai nuo 3 tūkst. iki 5 tūkst. tonų., todėl pasižymėjo stabilumu. Kai Karūna buvo pastatyta, ji užėmė trečią arba ketvirtą pagal dydį pasaulyje, tačiau tendencijoms krypstant link dar nuožmesnių laivų, ją aplenkė didesnieji. Karūna paskendimo metu buvo septinta. [5]

Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ginklų paskirstymas
1671 ginkluotės planas Tikroji ginkluotė
Apatinis ginklų denis 12 – 36 svarų patrankų
16 – 30 svarų patrankų
4 – 24 svarų patrankos
2 18 svarų patrankos
8 – 36 svarų patrankos
8 – 30 svarų patrankos
10 – 24 svarų patrankų
4 ilgosios 24 svarų galinės patrankos
Vidurinis ginklų denis 36 – 24 svarų patrankos 4 sunkiosios 24 svarų patrankos
16 lengvųjų 24 svarų patrankų
6 sunkiosios 12 svarų patrankos
4 ilgosios 12 svarų galinės patrankos
2 – 8 svarų patrankos
Viršutinis ginklų denis 36 lengovios 12 svarų patrankos 10 sunkiųjų 12 svarų patrankų
10 lengvųjų 12 svarų patrankų
2 – 10 svarų patrankos
2 – 8 svarų patrankos
2 sunkiosios 6 svarų patrankos
Laivo priekis ir galas 20 – 6 svarų patrankų 16 – 6 svarų patrankų
6 – 3 svarų patrankos

Laivo statybos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvaisiais XVII a. 7 dešimtmetyje inicijuota laivų flotilės plėtros programa, siekta pakeisti senus didžiuosius laivus. 1932 m. statyta pirmoji Karūnos versija buvo pasenusi, šaliai reikėjo naujo flagmano[6]. Didžiulio medienos kiekio, reikalingo naujajam admirolo laivui, kirtimas prasidėjo 16641665 m. žiemą. Švedų istorikas Kurtas Lundgrenas apskaičiavo, jog korpusui prireikė nuo 7-ių iki 10-ies hektarų šimto metų senumo ąžuolinio miško, o bušpritui ir stiebui – keleto aukštų, stambių pušų.[7]


Angliškos kilmės laivų dailidė Frensis Šeldonas dėl projekto dažnai konfliktavo su admiralitetu. Laivyno valdytojai priekaištavo, jog jis be priežasties atidėliojo projektą ir skyrė pernelyg daug laiko savo privačiam verslui. Daugiausiai priekaištų dailidė sulaukė dėl plataus ir tik jam pelningo stiebinės medienos eksporto į Angliją. Atsakydamas į tai, Šeldonas skundėsi pastoviais laivyno atidėliojimais ir finansavimo trūkumu.[8] Laivo paleidimo metu slipas buvo per mažas ir galinė kilio nulūžo. Admiralitetas reikalavo pasiaiškinimo, tačiau Šeldonas atsakė, jog žala lengvai pataisoma, o problema kilo dėl per daug išdžiovintos medienos.[9] Ginčas tarp admiraliteto ir dailidės užsitęsė keletą metų ir dar labiau nutolino statybų baigtį. Medienos drožimas buvo baigtas 1669 m., bet takelažas, laivo įrengimas ir apginklavimas truko dar trejus metus, iki 1972 m. Pirmasis kartas, kuomet laivas išplaukė, buvo per Karolio XI tapimo monarchu šventę 1972 m. gruodį.[10]

Įgula[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalmaro apygardos muziejuje esančio rekonstruoto laivo denio su didžiulėmis patrankomis ir hamakais virš jų, nuotrauka
Kalmaro apygardos muziejuje esančio rekonstruoto laivo denio su didžiulėmis patrankomis ir hamakais virš jų nuotrauka

Būdamas vienu iš didžiausių laivų, Karūna turėjo atitinkamo dydžio įgulą. Kai laivas nuskendo, jame buvo 850 žmonių – 500 jūreivių ir 350 karių. Istorikai, dirbantys su Karūnos nuolaužomis, palygino laivą su XVII a. vidutinio dydžio Švedijos miestu, pavadindami jį „miniatiūrine visuomene“. Įgulą sudarė tik vyrai iš abiejų: žemesniųjų ir aukštesniųjų klasių. (Moterims plaukti karinio laivyno laivu buvo leista tik Stokholmo archipelage; prieš pasiekiant atvirą jūrą jos privalėjo išsilaipinti.) Kaip plaukiojanti bendruomenė, Karūna atvaizdavo tuometinius socialinius karinio ir civilinio gyvenimo standartus, dvi sferas, kurios nebuvo griežtai viena nuo kitos atskirtos.[11]

Visa įgula rengėsi kaip civiliai, nebuvo jokių bendrų jūrinių uniformų. Švedijos armija visai neseniai buvo pristačiusi standartizuotas uniformas, tačiau jos vis dar buvo neįprasta apranga beveik visos Europos laivynuose. Rūbai skyrėsi tik dėl asmens socialinio statuso, kilmingi pareigūnai rengėsi elegantiškai ir prabangiai, o likusi įgula kaip darbininkai.[11] Vienintelė išimtis buvo Vesterboteno pėstininkų būrys, kuriam 1670 m. suteikti pirmosios mėlynos ir baltos spalvos Karolingų[12] uniformos. Pareigūnai laive turėjo didžiulę puikių rūbų kolekciją, tačiau nežinoma ar ji buvo naudojama kasdieniam darbui. Tikėtina, jog jie dėvėjo aprangą, pasiūtą iš paprastesnių, patvaresnių ir patogesnių medžiagų, kurios buvo praktiškesnės jūroje. [13]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. The names mean „the crown“ and „the great crown“ respectively. For information on modern standardization of the naming, see Anders Franzén in Johansson (1985), p. 9; Lundgren (1997), p. 8.
  2. Anders Nilsson in Johansson (1985), pp. 52–53.
  3. Anders Nilsson in Johansson (1985), pp. 38–39.
  4. Glete (1999), p. 23; see also Rodger (2004) pp. 218–219 for further examples of the instability of contemporary warships.
  5. Glete (1999)
  6. Lundgren (1997), pp. 9–18
  7. Lundgren (1997), p. 10
  8. Lundgren (1997), pp. 19–39
  9. Lundgren (1997), pp. 9–10; Anders Franzén, „Kronan går av stapeln 1668“ in Johansson (1985), pp. 48–49.
  10. Lundgren (1997), p. 19.
  11. 11,0 11,1 Kronanprojektet (2008), pp. 7–9.
  12. Karolio XI-ojo ir Karolio XII-ojo valdymas 16541718 m. dažnai vadinamas „Karolingų periodu“ (šved. karolinska tiden) rašytinėje Švedijos istorijoje.
  13. Pousette (2009), p. 107.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.