Kapalika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kapalika (skr. कापालिक = IAST: Kāpālika- < kapāla 'kaukolė') – hinduistinė šaivistinė tradicija, atsiradusi pietų Indijoje pirmaisiais mūsų eros amžiais. Jos pavadinimas kilo nuo šio mokymo sekėjų naudojamo apeiginio ryko – kaukolės, skirtos išmaldai rinkti, gerti ir valgyti. Šitaip kapalikai pabrėžia būties, gyvybės laikinumą. Kapalikai pripažįsta kairiosios rankos tantrą ir nesilaiko socialinių tabu.[1]

Kapalikai garbina ypač nuožmią Šivos atmainą Bhairavą, tepasi kūną pelenais, laikosi kremavimo vietose, nešioja ilgus plaukus (dredus).[2] Teigiama, kad kapalikai atlikdavę ir žmonių aukojimus.[3]

Kapalikų tradicija persiliejusi su nathų tradicija. Jos atšakomis laikomas kaulos ir trikos šaivizmas[4]. Kapalikų praktikos turi daug panašumų su vadžrajanos budizmo praktikomis.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kāpālika.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 112
  2. David N. Lorenzen (1972). The Kāpālikas and Kālāmukhas: Two Lost Śaivite Sects. University of California Press.
  3. Капалин. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 14 (27) : Калака — Кардам. С.-Петербургъ, 1895. (rus.)
  4. Gavin Flood (1997), An Introduction to Hinduism, p.152
  5. Ronald Davidson (2002), Indian Esoteric Buddhism, Columbia University Press.