Kanurių kalba
Kanurių kalba Kànùrí, كَنُرِيِه, Yerwa | |
Kalbama | Nigerija, Nigeris, Čadas, Kamerūnas, Sudanas |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | 5,7–9,6 mln. |
Kilmė | Nilo-Sacharos (?) Sacharos vakarų kanurių |
Rašto sistemos | arabų (adžami), lotynų |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | kr |
ISO 639-2 | kau |
ISO 639-3 | kau |
Geografinis paplitimas | |
![]() | |
![]() |
Kanurių kalba (Kànùrí / كَنُرِيِه) – kalba, priklausanti Nilo-Sacharos kalbų šeimai, Sacharos kalbų šakai. Vartojama daugiausia Čado ežero apylinkėse gyvenančių kanurių – šiaurės rytų Nigerijoje (daugiausia Borno, Jobės valstijos), pietryčių Nigeryje (Difos, Zinderio regionuose), Čade (Čado ežero pakrantėse), šiaurės Kamerūne. Kalbančiųjų skaičius nurodomas tarp 5,7[1] ir 9,6 milijonų.[2] Tai viena didžiausių Nilo–Sacharos šeimos kalbų.
Išskiriamos šios kanurių tarmės (kartais laikomos atskiromis kalbomis):
- vidurio kanurių arba jerva kanurių [knc] – daugiausia Nigerijoje ir Kamerūne, populiari bendro susišnekėjimo kalba Čado ežero regione, taip pat Sudane;[1]
- manga kanurių [kby] – daugiausia Nigeryje, taip pat Nigerijoje, regiono prekybinė kalba;[1]
- tumari kanurių [krt] – Nigerio Difos regione;
- Bilmos kanurių [bms] – apie Bilmos miestą Nigeryje;
- kanembų [kbl] – Čade prie Čado ežero;
- Tardžumo arba senoji kanembų [txj] – vartojama kaip liturginė kalba Nigerijoje.
Kanurių kalba kartais dar vadinama Bornu, Beriberi. Daug kanurių kalbos vartotojų moka hausų ir šuva arabų kalbas. Raštingumo lygis žemas. Kanurių kalba transliuojamos radijo, televizijos laidos.[3]
Nuo seno kanurių kalba užrašoma arabų rašto adžami forma,[1] XX a. antroje pusėje pradėta naudoti lotyniška abėcėlė (Nigerijoje patvirtinta 1975 m.).[4]
Kalba toninė.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Kanuri language. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑
kau
Duomenys apie kodu „kau“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com - ↑ KANURI: BASICS FOR HUMANITARIANS, library.translatorswb.org
- ↑ Dictionary of the Kanuri language. Norbert Cyffer, John P. Hutchison, 1990.