Kaniūkai (Šalčininkai)
Kitos reikšmės – Kaniūkai (reikšmės).
| Kaniūkai | ||
|---|---|---|
  Kaniūkai |
||
| Koordinatės | 54°16′41″š. pl. 25°14′42″r. ilg. / 54.278°š. pl. 25.245°r. ilg.Koordinatės: 54°16′41″š. pl. 25°14′42″r. ilg. / 54.278°š. pl. 25.245°r. ilg. | |
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Šalčininkų rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Gerviškių seniūnija | |
| Gyventojų | 114 | |
 Vikiteka |
Kaniūkai (Šalčininkai) | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Koniuchy | |
Kaniūkai – kaimas Šalčininkų rajono savivaldybėje, 2 km į rytus nuo Gerviškių, prie kelio 126 Šalčininkai–Butrimonys–Eišiškės , Šalčios kairiajame krante, pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje. Yra paštas (LT-17011), veikia J. Sniadeckio gimnazijos skyrius. Saugomas Kaniūkų akmuo.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Archeologijos duomenimis, kaimo teritorijoje žmonių gyventa IX–XII a. Kaimo vakariniame pakraštyje yra archeologijos paminklas – 9 m skersmens ir 1,5 m aukščio pilkapis ir kelių apardytų pilkapių liekanos.
1920–1939 m. Kaniūkai priklausė Lenkijos valdomo Vilniaus krašto Lydos apskrities Benekainių valsčiui. Iki II pasaulinio karo veikė lietuvių Šv. Kazimiero draugija ir jos įsteigta skaitykla.
1944 m. sausio 29 d. sovietiniai partizanai Kaniūkų žudynių metu nužudė 35 kaimo gyventojus. Po II pasaulinio karo TSRS okupacinė valdžia ištrėmė dvi šeimas, per lenkų repatriaciją iš Lietuvos kai kurie gyventojai išvyko į Lenkiją.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1920–1939 m. | Benekainių valsčius | Lydos apskritis |
| 1944 m. | Jašiūnų valsčius | Eišiškių apskritis |
| –1950 m. | Šalčininkų valsčius | Vilniaus apskritis |
| 1950–1962 m. | Kaniūkų apylinkės centras | Šalčininkų rajonas |
| 1962–1970 m. | Eišiškių rajonas | |
| 1970–1972 m. | Gerviškių apylinkė | |
| 1972–1995 m. | Šalčininkų rajonas | |
| 1995– | Gerviškių seniūnija | Šalčininkų rajono savivaldybė |
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Per nacių okupaciją sukurtos Lietuvos generalinės srities 1942 m. gegužės mėn. gyventojų surašymo duomenimis, Kaniūkuose buvo 74 sodybos, 364 gyventojai.
 | |||||||
| 1921 m.[2] | 1942 m.sur. | 1959 m.sur.[3] | 1970 m.sur.[3] | 1979 m.sur.[4] | 1985 m.[5] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 280 | 364 | 275 | 246 | 232 | 222 | ||
| 1989 m.sur.[6] | 2001 m.sur.[7] | 2005 m. | 2011 m.sur.[8] | 2021 m.sur.[9] | - | ||
| 195 | 167 | 182 | 125 | 114 | - | ||
| |||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Skorowidz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej: opracowany na podstawie wyników pierwszego powszechnego spisu ludności z dn. 30 września 1921 r. i innych źródeł urzędowych, tomy I–VII. – Warszawa, 1923.
- ↑ 3,0 3,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaniūkai 2. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 201
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- Koniuchy. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 340 psl. (lenk.)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Rimantas Zizas. Žudynių Kaniūkuose pėdsakais
- Irena Tumavičiūtė. Sausio 29-oji: Kaniūkų skerdynių dalyvio prisipažinimas Archyvuota kopija 2013-02-03 iš Wayback Machine projekto.