Kaneliūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dorėninių kolonų kaneliūros aštriomis briaunomis Linkolno memoriale Vašingtone

Kaneliūra (pranc. cannelurelot. canna – nendrė) – dekoratyvinis architektūros elementas, kolonos, puskolonės arba piliastro liemens negilus, dažniausiai išilginis griovelis. Dorėninė kolona paprastai turi 20 lygiagrečių, aštria briauna sujungtų kaneliūrų, jonėninė, korintinė ir kompozitinė – 24 lygiomis juostelėmis atskirtas kaneliūras. Toskaninėje kolonoje kaneliūros nenaudojamos. Pagyvina koloną, suteikia jai grakštumo, lengvumo įspūdį, sukuria išraiškingus šešėlius, vizualiai sumažina horizontalias kolonos blokų sandūras.

Kaneliūros eina per visą kolonos liemenį nuo kapitelio iki bazės arba stilobato, kartais – nuo kapitelio iki apatinio kolonos trečdalio (entazės efektui padidinti). Kartais apatinėje kolonos liemens dalyje (išskyrus dorėnines kolonas) kaneliūros užpildomos apskrito profilio išgaubomis, bet ne aukščiau liemens trečdalio.[1] Helenizmo ir viduramžių architektūroje buvo paplitusios ir įvijos kaneliūros. Taikytos antikos, Renesanso, klasicizmo, istorizmo architektūroje, baldų puošyboje.[2]

Kaneliūros buvo iškalamos kolonai jau esant pastatytai. Didelės kolonos kaneliūra paprastai yra plaštakos pločio, bet būta ir kaneliūrų, kuriose galėjo tilpti suaugęs vyras (kolona Agridžente, Sicilijoje).[3]

Manoma, kad atsirado Mikėnų arba Senovės Egipto architektūroje, paplito graikų klasikinėje epochoje.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Fluting and reeding, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-10-11.
  2. Algė Jankevičienė. Kaneliūros. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
  3. Kaneliūros, Antikos žodynas, p. 227, Vilnius, „Alma Litera“ 2008 m. ISBN 9-986-02562-1
  4. Mark Wilson Jones, Origins of Classical Architecture: Temples, Orders and Gifts to the Gods in Ancient Greece. Yale University Press, 2014 m.