Kalviškiai (Visaginas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Kalviškiai
Kalviškiai, Vytauto paminklas.JPG
Paminklas Vytautui Didžiajam [1]

Kalviškiai
Koordinatės 55°33′20″š. pl. 26°25′06″r. ilg. / 55.5556°š. pl. 26.4184°r. ilg. / 55.5556; 26.4184 (Kalviškiai)Koordinatės: 55°33′20″š. pl. 26°25′06″r. ilg. / 55.5556°š. pl. 26.4184°r. ilg. / 55.5556; 26.4184 (Kalviškiai)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Visagino savivaldybės vėliava Visagino savivaldybė
Gyventojų skaičius 8 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: Kalviškiai (Visaginas)Vikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[2]
Vardininkas: Kálviškiai

Kalviškiai – kaimas Visagino savivaldybėje, 5 km į pietus nuo Visagino, šalia kelių  113  DūkštasVisaginas  ir  1417  VisaginasStašionysRimšė . 12 gyventojų (2001 m.). Pastarojo šalikelėje stovi Vytauto paminklas Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms paminėti. Gretimoje Ažukalviškėje įrengtos Visagino savivaldybės kapinės. Visagino savivaldybės gyvenviete Kalviškiai tapo 2003 m.

Vardo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalviškių kaimo pavadinimą vietiniai gyventojai kildina nuo žodžio „kalva“, nors kitu atveju tai gali būti ir žodžio „kalvis“ šaknis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalviškiai istoriniuose dokumentuose pirmą kartą paminėti 1783 m. Tuomet Breslaujos parapijos vizitacijos knygoje šis ir keli netolimi kaimai paminėti kaip dvarininko Juzefo Burego valda. Iki 1795 m. priklausė Vydžių pavietui, vėliau Breslaujos ir Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskritims.

1845 m. kaimas pirmą kartą pavaizduotas carinės Rusijos trijų varstų mastelio žemėlapyje. Iš rytų pusės kaimas ribojosi su senu Magūnų kaimu, kur savų valdų turėjo baronų Butlerių ir Engelhartų šaka, iki XIX a. pabaigos valdžiusi Gurių dvarelį. Tolėliau būta Gerkonyse Francūzevičių dvaro, o už keleto kilometrų – Dūkšto dvaro. Manoma, kad iš Dūkšto dvarininkų pirktos žemės atsiradęs kaimas. Pirkta žemė tarpusavy buvo dalinama į laukus ir laukelius, vadinamus „šniūrais“, „šniūraliais“. Tokia žemėvalda išliko iki pat skirstymosi į vienkiemius („kalionijas“), t. y. 1936 m. Kaime nuo seno daugiausiai gyveno Jakučiai.

Paskutiniai kaimo žemės pakyčiai įvyko kuriantis Lenkijai, kuomet Magūnėlių palivarko šlėkta Radzievičius pardavė Kalviškėms gabaliuką žemės (ši žemės dalis buvo vadinama „pasiekais“ ir „pridotkais“, primenant kad ji buvo „pridėta“ prie kaimo). Galėjo kaimas išsiplėsti ir vėliau, 1924 m. Gerkonių poniai Francūzevičienei pardavinėjant žemes Žvilbučiuose. Kalviškių žmonės laiku neapsisprendė ir pritrūko pinigų, todėl žemes nusipirko Jonas Jakutis, tuo pačiu prijungdamas jas prie Gerkonių kaimo.

Nuo 1920 m. kaimo žemės atsidūrė Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, priklausė Švenčionių apskrities Rimšės valsčiui. 19391950 m. – Zarasų apskrities, 1950–1960 m. – Dūkšto rajono, o nuo 1960 m. – Ignalinos rajono kaimas, perpus padalintas Rimšės ir Dūkšto apylinkėms.

Sovietmečiu plečiantis kolektyvizacijai, Kalviškių kolūkis buvo prijungtas prie Gerkonių, dar vėliau – buvusio kaimo žemes pasidalino Dūkšto eksperimentinis ūkis ir Rimšės „Raudonosios žvaigždės“ kolūkis.

Mokykla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos imperijos laikais tiktai vienas kitas lankė Rimšės „narodną“ mokyklą, o lietuviškos mokyklos išsilavinimas neleido mokytis lenkiškose gimnazijose.

1928 m. persikėlus mokyklai iš Bėgūnavos, į Kalviškes atvyko dirbti mokytoja Marija Paukštytė. Lietuviška Švenčionių „Ryto“ pradžios mokykla buvo Jurgio Jakučio namuose. Čia prasidėjo teatro vaidinimai ir gegužinės, vietine tarme vadinti „vakaraliais“. 1931 m. iš Pažemiškių atėjo dirbti mokytoja Julija Maminskaitė (vėliau ištekėjusi už Stepono Jakučio). Ji buvo pagrindine vakaralių organizatore: buvo pastatyti religinės tematikos „Karalius Herodas“, „Terčyžius“ (Šventas Terzicijus), „Cecilijos vakaralis“, patriotiniais motyvais – „Pavergtųjų Kalvarijos“ (iš spaudos draudimo laikų) ir kiti. Prisimintini aktoriai Vaclovas, Kajetonas, Steponas, Leonas Jakučiai, Mykolas Karnila, Telesfora Jakutytė. Vakarai vasaros laike dažniausiai vykdavę Justino Jakučio kluone, žiemos metu – didesnių namų antrame gale. Kartais vietoj bilietų atvykusiems įsegdavo į atlapą trispalves vėliavytes.

Valdžia 1933 m. uždarė lietuvišką „Ryto“ pradžios mokyklą, o Anastazijos Petravičiūtės namuose atidarė valdišką 4 skyrių lenkų mokyklą. Tačiau mokytoja J. Maminskaitė vaikus mokė slapta. Vakarėliai buvo patikėti Onai Jakutytei. Būta neblogos režisierės, nes į spektaklius atvažiuodavo kelių parapijų jaunimas. Su vaidinimais pasirodyta Rimšės valsčiuje ir kaimyniniuose kaimuose. Ši tradicija gyvavo ir pasibaigus lenkmečiui: jaunoji karta dar vaidino, dalyvavo saviveikloje ir sovietmečiu.

1939–1953 metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo pasaulinio karo ir stalinizmo baisumai Kalviškių neaplenkė. 1939 m. rudenį iš kaimo į Lenkijos kariuomenę mobilizuoti Benadino Jakučio sūnūs Kazys ir Petras. Petras grįžo iš karo, bet Kazys žuvo. Tai buvo kalviškiečių auka byrančiam lenkų režimui. Trumpą susijungimo su Lietuva laikotarpį Kalviškių gyventojas Justinas Jakutis buvo išrinktas Dūkšto valsčiaus viršaičiu ir ėjo pareigas ligi užeinant bolševikams. 1941 m., užeinant vokiečiams, jam buvo liepta sugrįžti į pareigas, tačiau Jakutis, matydamas karo baisumus, į valsčių nebegrįžo ir liko eiliniu ūkininku.

Prieš bolševizmą nusiteikę kai kurie kalviškiečiai nuėjo į sukilėlius, policininkus. Tai broliai Jurgis ir Steponas Jakučiai, buvę sukilėliais ir tarėjais Turmante, Vaclovas Jakutis, (Nikodemo sūnus) įsidarbinęs Rimšės valsčiaus sekretoriumi, jo brolis Jeronimas įsitaisęs policininku Vilniuje. Benadiko Jakučio sūnus Nikodemas išėjo į frontą „rytų savanoriu“, o sūnus Juozas dirbo policininku, dalyvavo akcijose prieš sovietinius diversantus.

1944 m. liepos mėn. pro šalį besitraukianti iš apsupimo vokiečių kariuomenė sudegino visus Elenos Šumanskienės trobesius ir Petro Jakučio („amerikono“) namus, sugavo ir paėmė į kariuomenę dar nešaukiamo amžiaus Praną Jakutį (Benadiko sūnų) ir Mečį Petravičių. Pastarasis po karo grįžo, o Pranas žuvo Vokietijos pasienyje.

Vilniuje nuo Armijos Krajovos partizanų rankos žuvo Jeronimas Jakutis. Lenkų partizanai sučiupę Steponą Jakutį jį kankino, reikalavo ginklų. Apiplėšę namus, išsivedė į Gudiją, nuteisė sušaudyti. Steponui pavyko pabėgti, bet į namus nebegrįžo – kartu su broliu Jurgiu pasitraukė su vokiečiais. Į Vakarus pakliuvo ir su vokiečiais atsitraukęs rytų savanoris Juozas Jakutis. Jo brolis Nikodemas prisijungė prie Tėvynės apsaugos rinktinės (žuvo 1944 m. Žemaitijoje, ties Seda).

1944 m. gruodžio 16 d. pagal įskundimą NKVD suėmė Nikodemo sūnų Vaclovą Jakutį, kuris po Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai kaip raštingas žmogus buvo pakviestas dirbti Dūkšto valsčiaus tarnautoju. Mirė 1945 m. kovo mėnesį Zarasų kalėjime.

Besislapstydamas nuo mobilizacijos pas Augustiną Jakutį įkliuvo jo brolis Valentas. Jis nuteistas ir išvežtas į Sibiro lagerius, kur ir pražuvo. Į Sibirą buvo ištremtas ir „liaudies priešas“ Petras Jakutis.

1949 m. kuriantis „kolchozams“, Kalviškiai sudarė savo kolūkį. Pirmuoju pirmininku buvo savas žmogus – Juozas Jakutis, vėliau – Stasys Petrėnas.

Paminklas Vytautui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastatytas 19311932 m. ir skirtas praėjusiems Vytauto Didžiojo Metams. Nuo seno Kalviškių pašonėje, Užkalviškėje, Petravičių sodyboje buvo kryžius, todėl kalviškiečiai laikė garbės reikalu pastatyti savąjį.

Žmonės surinko paminklui 1500 zlotų, tačiau jų užteko tiktai brangiam cementui, o akmenis vežė ir statė kryžių visas kaimas. Statyba vyko ne vienerius metus, nesant technikos teko daryti specialius takus užristi dideliems akmenims. Buvo numatytas aukštis 22 m, tačiau skubant užbaigti, sustota ties 16 m. Slapta nuo valdžios Julija Maminskaitė Vilniuje užsakė lentą su užrašu. Kuomet paminklas buvo pastatytas, lenkų valdžia pareikalavo nugriauti arba bent jau nuimti patriotinį užrašą. Statytojai pasipriešino, o kol lenkai ruošėsi, kun. V. Taškūnas ir Z. Butkevičius spėjo kryžių pašventinti.

Laikui bėgant kryžius nuo didelio svorio pradėjo svirti. Apkasant žemėmis dalis statinio atsidūrė po žeme. Grėsmę kryžiui sukėlė tiesiamas kelias link Sniečkaus. Supilto kelio pylimas įsirėmė į paminklo aikštelę. Atgimimo metų pradžioje kryžiaus būklė buvo prasta. 1989 m. suplanuota kryžiaus rekonstrukcija, o 1991 m. rugsėjo 14 d. jis buvo atšventintas.

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Ažukalviškė – 0,6 km VISAGINAS – 5 km Magūnai – 2,3 km Blank-50px.png
Gerkonys – 2,8 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
DŪKŠTAS – 7,3 km
Bėgūnai – 1,4 km
Rimšė – 4 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.