Kalbos registras
Kalbos registras – kalbos atmaina, priklausanti nuo komunikacinės situacijos ir kalbos atliekamos funkcijos bendraujant.[1] Registro pasirinkimą lemia tokie veiksniai, kaip pašnekovų santykių pobūdis, jų sociokultūrinė kilmė ir aptariama tema.[2] Ugdymo kontekste registras dažnai suprantamas kaip kalbos formalumo laipsnis; šiam tikslui taip pat vartojamas terminas „stilius“ (formalusis/neformalusis stilius).[3] Kitu atžvilgiu registras suprastinas kaip kalbos atmaina, susijusi su tam tikra veiklos rūšimi ar žinių sritimi; savo ruožtu stilius siejamas su formalumo sąvoka.[3][4]
Terminas „registras“ daugiausia vartojamas anglakalbėje sociolingvistinėje ir stilistinėje tradicijoje; jo reikšmė gali sutapti su alternatyviu terminu „funkcinis stilius“.[1][5] Sociolingvistinėje literatūroje galima rasti daugybę šio termino apibrėžimų. Pagal platesnį apibrėžimą, registras yra visų kalbos lygmenų priemonių arsenalas, apimantis tokius elementus, kaip prozodija ir paralingvistinės priemonės. Pagal siauresnį apibrėžimą, tai yra specifinių kalbinių elementų rinkinys, paprastai atsiskleidžiantis leksikos sluoksnyje (terminai, slengo žodžiai). Kita prasme, marginalios arba akivaizdžiai supaprastintos kalbos atmainos, tokios kaip kūdikių ir užsieniečių kalba, taip pat laikomos specifiniais registrais. Kiekybinėje ir variacinėje sociolingvistikoje registro sąvoka kartais tapatinama su sociolekto sąvoka, kuri suprantama kaip susijęs su profesine aplinka ar interesų sritimi žodynas.[1]
Registrams būdingi situaciniai veiksniai, o tarmės atspindi įvairių kalbos vartotojų skirtumus. Registrai nėra griežtai susiję su tarmių įvairavimu; kalbant bet kokia tarme galima reikšti mintis skirtingomis temomis, o tarmės vartotojui bendrinė kalba gali atlikti ypatingo registro (situacinės kalbos formos) vaidmenį.[6] Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Liuksemburge, Šveicarijoje ir Norvegijoje) vietinių tarmių vartojimas yra įprastas ir priimtinas įvairiose socialinėse situacijose, aprėpiančiose tiek atsitiktinius ar nespecializuotus, tiek oficialius ar techninius bendravimo atvejus.[4]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Kamila Mrázková (2017). „Rejstřík“. Rinkinyje: Petr Karlík; Marek Nekula; Jana Pleskalová (red.). Nový encyklopedický slovník češtiny (čekų).
{{cite book}}: CS1 priežiūra: keli vardai: redaktorių sąrašas (nuoroda) - ↑ Jean Delisle; Hanna Lee-Jahnke; Monique Catherine Cormier, red. (2006). Terminologia tłumaczenia (2 leid.). Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM. p. 84. ISBN 83-232-1336-4. OCLC 69283161.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: keli vardai: redaktorių sąrašas (nuoroda) - ↑ 3,0 3,1 Bonnie Duncan (2002). „Linguistic Identity: Dialects, Regionalisms, and Speech Registers“. Introduction to Linguistic Analysis (anglų). English Department, Millersville University. Suarchyvuota iš originalo 2018-07-01. Nuoroda tikrinta 2025-10-03.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: botas: originalaus URL būsena nežinoma (nuoroda) - ↑ 4,0 4,1 Peter Trudgill (1999). „Standard English: what it isn’t“ (PDF). Rinkinyje: Tony Bex, Richard J. Watts (red.). Standard English: The Widening Debate (anglų). London–New York: Routledge. pp. 117–128. doi:10.4324/9780203054062. ISBN 0-415-19163-7. OCLC 179162066. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2018-04-05.
- ↑ František Čermák (2011). Jazyk a jazykověda: přehled a slovníky (čekų) (4 leid.). Praha: Nakladatelství Karolinum, Univerzita Karlova. p. 45. ISBN 978-80-246-1946-0. OCLC 878145746.
- ↑ Karen Calteaux (1996). Standard and non-standard African language varieties in the urban areas of South Africa: main report for the STANON Research Programme (PDF) (anglų). Pretoria: HSRC Publishers. pp. 34–36. ISBN 978-0-7969-1754-6. OCLC 39361105. Nuoroda tikrinta 2025-10-03.