Kalėdojimas

Ganytojiškas kunigo apsilankymas afroamerikiečių šeimoje (1881, dail. R. N. Brooke)

Parapijiečio namuose paruoštas stalas: dvi žvakės, kryželis, šventintas vanduo, šlakstyklė (Lenkija)

Kalėdojimas – tradicinis ganytojiškas kunigo lankymasis parapijiečių namuose per Kalėdų šventes. Prasideda prieš Kalėdas ir tęsiasi iki Trijų Karalių. Kartais kalėdojimo laikotarpis trunka ilgiau – prasideda prieš šventinį laikotarpį arba po jo. Jo metu susipažįstama su aptarnaujamos parapijos žmonėmis, jų gyvenimais ir rūpesčiais, pašventinami namai, sutiktų šeimų nariai, priimamos aukos.

Kalėdojimo paprotys kilo iš kalėdinių dovanų teikimo vieni kitiems. Kalėdojimu buvo vadinamas ir kaimynų, draugų, giminių lankymas ir sveikinimas tarpušvenčiu nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių. Kalėdotojai linkėdavo gero derliaus, gerai leisdavo laiką, šokdavo, dainuodavo.

Istorija

Žmonių, tautų lankymo tradicija užgimė dar krikščionybės pradžioje. Apaštalų evangelijose įrašyta apie keliavusį Jėzų. Per savo keliones aplankydamas įvairias vietoves, jis skelbė Gerąją Naujieną ir Dievo Žodį. Išganytojas lankė visus, kurių namai jam buvo atviri. Šiuo pavyzdžiu pasekė apaštalai, kiti mokiniai, šalininkai ir rėmėjai. Išsiuntęs savo padėjėjus į visus kraštus skelbti Dievo karalystės, Jėzus toliau pats „ėjo per apylinkės kaimus ir mokė“. Tarp uoliausiai šį darbą atlikusių minimas Jėzaus mokinys apaštalas Paulius, nevengdavęs susitikti ir po keliskart jau aplankytų žmonių, rašė jiems pamokančius laiškus. Paulius buvo pirmasis, kuris atkreipė dėmesį į skelbėjų išlaikymą ir aukas.

Nuo ankstyvųjų viduramžių bažnytiniuose dokumentuose minimas parapijiečių sielovadinis lankymas. Evangelija pagal Matą tai siejo su kalėdiniu laikotarpiu. Pagal legendą, trys karaliai, pagarbinę Jėzų, į savo kraštus grįžo jau kitu keliu. Aplankydami daugelį miestų ir kaimų, trys išminčiai skelbė žmonėms Gerąją Naujieną apie gimusį Dievo Sūnų.

Kalėdojimo prasmė buvo įtvirtinta Tridento susirinkimo (1545–1563) nutarimuose. Kunigai kalėdojimą ėmė naudoti kaip pastoracinę priemonę. Katalikų bažnyčioje kalėdojimo praktiką numatė ir apibrėžė Kanonų teisė:

„Norėdamas geriau išpildyti ganytojiškas pareigas, klebonas turėtų pasistengti susipažinti su jam pavestais tikinčiaisiais, todėl turėtų lankyti šeimas, dalyvauti savo tikinčiųjų rūpesčiuose, ypač nelaimėse ir liūdesyje, bei stiprinti juos Viešpatyje, ir, jei kur klysta, išmintingai pataisyti.” (kan. 529 § 1.)

Atskirose vyskupijose vėliau priimti dokumentai plėtojo kalėdojimo temą, atsižvelgiant į vietines sąlygas. Buvo aprašyta dvasininko lankymosi pas parapijiečius tvarka, koks turi būti to lankymosi tikslas.

XV–XVI a. kalėdodami dvasininkai rengdavo tikinčiuosius Velykų išpažinčiai ir komunijai. Tai buvo ir proga tiesiogiai paveikti tikinčiuosius, kad liaudies papročiuose neliktų senosios pagoniškos praktikos. Kova su prietarų praktikavimu Europoje užsitęsė iki XVI a. pabaigos.

Tradicijų raida Lietuvoje

Apie kalėdojimą paskelbiama bažnyčiose prasidėjus adventui, siūloma pasikviesti kunigą į namus. Ankstesniais laikais, kai dauguma lietuvių gyveno kaimuose, prie klebonijų buvo dirbama žemė, laikomi arkliai. Klebonui tekdavo išlaikyti ne tik bažnyčią ir ūkį, bet ir savo zakristijoną bei vargonininką, prie klebonijos gyvendavusius tarnus. Jie negaudavo atlyginimo, bet buvo sutariama, kad jų alga bus natūra. Kalėdojimas buvo labai populiarus, o klebono apsilankymas tapdavo didžiausia švente. Prieš Kalėdas kunigas su savo palyda kartu vykdavo pas parapijiečius ir surinkdavo įvairių pragyvenimui būtinų dalykų: grūdų, bulvių, mėsos, pašaro arkliams. Į vieną vežimą kraudavo klebonui, kitą – zakristijonui, trečią – vargonininkui.

Apsilankęs kunigas šventindavo namus, bendraudavo su šeimos nariais, vaikus paklausinėdavo poterių, padovanodavo religinių paveikslėlių ir knygelių. Kartu surašydavo žmones, jų gyvenimo sąlygas. Prie statistkos įrašydavo pastabų apie jų sveikatą, materialinę padėtį. Buvo surašomi neinantys išpažinties parapijiečiai. Kunigas įspėdavo tuos, kurie nelankė bažnyčios arba gyveno nesusituokę. Parapijiečiai paaukodavo ir pinigais, kalėda. Dažnai kunigas ir jo palyda buvo vaišinami.

Sovietmečiu kalėdojimas buvo draudžiamas. Noras apriboti Bažnyčios veiklą ne visada būdavo įgyvendinamas, išliko galimybė ganytojams pasiekti žmones ir stiprinti jų tikėjimą. 1976 m. valdžios parengti Religinių susivienijimų nuostatai skelbė: „Religinių susivienijimų kulto tarnams draudžiama kalėdoti; religines apeigas tikinčiųjų butuose ir namuose leidžiama atlikti tik gavus specialų rajono, miesto tarybos vykdomojo komiteto leidimą“. Religijų reikalų tarybos įgaliotiniai aiškino jų esmę. Buvo teigiama, kad pats apsilankymas tikinčiųjų šeimose nėra draudžiamas, siūloma tai daryti ne žiemą apie Kalėdas, bet vasarą ir rudenį. Dvasininkai įspėti, kad nusižengs, jei pradės lankyti „iš trobos į trobą“. Namus viešai su iškilmėmis iš lauko šventinti draudžiama, tačiau viduje šventinti – nieko ypatingo, nedidelis nusižengimas. Naują namą šventinti galima.

Šiais laikais nebevažiuojama su arkliais, nebėra tokių ūkių, kuriuos reikėtų išlaikyti. Šiandien pagrindinis tikslas – aplankyti parapijietį, palaiminti namus, susipažinti su parapijiečiais, jų šeimomis. Kalėdojimo papročiai priklauso nuo parapijos dydžio, vietinių tradicijų. Antai kaimuose, kur vieni kitus pažįsta, žmonėms pakanka paskelbti po sekmadieninių mišių apie kalėdojimą konkrečiame kaime ar gatvėje. Tuo tarpu mieste nepakviestam kunigui gali būti ne visur atidarytos durys. Tokiais atvejais paskelbiama, kada to pageidaujantys parapijiečiai galėtų pasikviesti kunigą į savo namus, suderinamas laikas, kad visi namiškiai būtų namuose. Kalėdoti, palaiminti namus gali ir diakonas. Priimant kalėdojantį kunigą, nėra prievolės aukoti.

Kalėdojimo etiketas

Pagrindinis kalėdojimo tikslas yra kunigo malda su parapijiečiais jų namuose, šeimos ir namų palaiminimas ateinantiems metams, kai kuriais atvejais – namų egzorcizmas. Savo pobūdžiu tai yra iškilmingas įvykis, kuriam reikia tinkamai pasiruošti, jame dalyvauja visa tų namų šeima. Dėl laiko reikia sutarti iš anksto. Būtų netaktiška tuo pačiu metu kviesti į svečius kitus asmenis. Vizito proga reikėtų susitvarkyti namus ir apsirengti iškilmingesniais rūbais. Stalas uždengiamas balta staltiese, pastatomas kryželis, uždegama viena ar dvi žvakės, padedamas Šventasis Raštas, šventinto vandens dubuo ir šlakstyklė. Pašlakstymui tinka ir kadagio ar kito medžio šakelė.

Atvykusį kunigą pasitinka ir jam duris atidaro, priima namų šeimininkas. Kunigas pakviečiamas į svetainę (pagrindinį kambarį), kur jo laukia išsirikiavusi šeima. Pirmiausia jis sveikinasi su namų šeimininke, tada seneliais, vaikais pagal amžių ir lytį. Jei kunigas ne visus žino, tuomet namų šeimininkas supažindina. Jei kunigas nepažįsta šeimos, tada pirmas prisistato namų šeimininkas, po jo svečias. Šeimininkas pristato pirmiausia savo žmoną, tada visus kitus pagal anksčiau nurodytą eilę. Jei kunigas pažįstamas tik su namų šeimininke, tuomet ji pristato jam savo vyrą, o vyras supažindina su kitais šeimos nariais.

Pasisveikinus, šeimininkas pakviečia kunigą atsisėsti. Po jo atsisėda ir šeimos nariai. Šeimininkas pradeda bendrą pokalbį. Kunigas pakreipia kalbą link šeimos gyvenimo arba religinių dalykų, arba nutraukia kvietimu pasimelsti. Visiems atsistojus, atliekamos maldos ir apeigos. Šeimininko lydimas kunigas apeina ir pašlaksto šventintu vandeniu namų patalpas.

Po maldos šeimininkas gali įteikti kunigui voką su auka, vėl kviečia kunigą atsisėsti, pradeda draugišką pokalbį rimtesnėmis bendromis temomis, o šeimininkė pasiūlo atsigerti arba užvalgyti. Kunigas gali tęsti pokalbį apie savo vizito tikslus, gali pereiti ir į draugiško pokalbio lygmenį, tačiau gali pareikšti, jog turi keliauti. Bet jei niekur neskuba, gali priimti pasiūlymą pabūti. Jis sodinamas prie stalo garbingoje vietoje, būtent šeimininkei iš dešinės pusės. Nevalia kunigo spausti, kelis kartus raginti, kad jis būtinai vaišintųsi, ilgiau užsibūtų. Netaktiška kalėdojimo metu siūlyti svečiui alkoholinių gėrimų ir įkalbinėti išgerti.

Kai kunigas pakyla išvykimui, atsisveikinama su juo ta pačia tvarka, kaip ir pasisveikinta. Į prieškambarį kunigą palydi šeimininkas, kuris padeda jam apsirengti, atidaro duris. Tinka sveikintis ir atsisveikinti su žodžiais „Garbė Jėzui Kristui“, „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, „Su Dievu“ ir pan.

Taip pat skaitykite

• Ilgės (duoklė)

Nuorodos

• Encyklopedia staropolska/Kolęda

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.