Kaip mes žaidėme revoliuciją

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kaip mes žaidėme revoliuciją
Kaip mes žaidėme revoliuciją.png
PavadinimasKaip mes žaidėme revoliuciją
Kilmės šalisLietuva
RežisieriusGiedrė Žickytė
Prodiuseris (-iai)Dagnė Vildžiūnaitė
Metai2011
Žanrasdokumentika
Trukmė67 min.
Kalbalietuvių k.
IMDb įrašas


Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (angl. How We Played the Revolution) – lietuviškas dokumentinis filmas, sukurtas 2011 m., 67 min. trukmės. Filmo premjera įvyko 2011 m. lapkričio 13 d. 2012 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuotas geriausio ilgametražio dokumentinio filmo kategorijoje. Filmo režisierė Giedrė Žickytė (g. 1980 m.) yra ir geriausio TV filmo „Baras", įvertinto „Sidarbinės gervės 2009" apdovanojimu, autorė.

Filme panaudoti unikalūs kadrai iš asmeninių archyvų, taip pat galima išvysti muzikinių intarpų iš Roko maršų, skandalingo ir nepamirštamo roko grupės „Anties“ pasirodymo Sovietų Sąjungos centrinės televizijos tiesioginiame eteryje, kitų grupės koncertų, išgirsti šių įvykių liudininkų komentarus. Filmas tikina, kad Lietuvos žmones „dainuojančiai revoliucijai" išjudino dainuojanti „Antis". Tai liudija įtrauktos filmuotos kronikos. Ne be kandžios ironijos filme pasakojama ir apie spalvingą grupės „Antis" įkvėpėjo ir lyderio Algirdo Kaušpėdo asmenybę.

„Anties“ veikėjų karta – režisierės tėvų, irgi architektų, karta, todėl jai ši aplinka gerai pažįstama. Daugiau nei pusė šios istorijos sudėliota iš ne vienerius metus ieškotos ir kauptos archyvinės medžiagos, Roko maršų videometraštininkės žurnalistės Laimos Pangonytės, Lietuvos patrioto Albino Kentro ir kitų stebėtojų filmuotos medžiagos.

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Filmas pasakoja istoriją apie pokštą, įvykusį devintojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje dar nebuvo jokių atgimimo ženklų, o naujametinio Kauno jaunųjų architektų karnavalo metu juokais susikūrė roko grupė ,,Antis“. Cirką primenantis įspūdingas grimas ir rekvizitai, stilizuoti pasirodymai, kandūs ir aštrūs tekstai kūrė agresyvią sovietinio gyvenimo karikatūrą. Greitai ir net patiems grupės nariams netikėtai „Antis“ tapo ryškiausia Dainuojančios Revoliucijos vėliavneše ir masiniu reiškiniu, įtraukusiu tūkstančius pasekėjų. Tai istorija apie mažą šalį, ypatingą jos laikotarpį ir žmones, kurie, nepaisant pavojaus, iškovojo savo Nepriklausomybę su šypsena veide ir daina lūpose.

Kūrybinė grupė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]