Kšemenio mūšis
Kšemenio mūšis | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
1792 m. Rusijos-ATR karas Targovicos konfederacija | |||||||
![]() Mūšio atminimui skirta lentelė ant Juzefo Pilsudskio paminklo Jablona Lackoje | |||||||
| |||||||
Priešininkai | |||||||
![]() |
![]() | ||||||
Vadai | |||||||
![]() |
Fiodoras Denisovas | ||||||
Pajėgos | |||||||
~12 tūkst. 12 pabūklų |
~4,5 tūkst. 12 pabūklų | ||||||
Aukos | |||||||
~100 | ~250 |
Kšemenio mūšis (lenk. Bitwa pod Krzemieniem, rus. Битва у Кременя) – 1792 m. liepos 24 d. (liepos 13 d. pagal Rusijos naudotą Julijaus kalendorių) prie Kšemen Vešo (Abiejų Tautų Respublika, Lenkijos karalystė, dab. Lenkijos Respublika, koordinatės 52°32′29″ š. pl. 22°29′13″ r. ilg. / 52.54139°š. pl. 22.48694°r. ilg.) įvykęs Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Rusijos imperijos karinių pajėgų mūšis, vienas iš 1792 m. Rusijos-ATR karo (Targovicos konfederacijos) susirėmimų, pasibaigęs LDK pajėgų pergale, tačiau neturėjęs esminės įtakos karo eigai.
Mūšio išvakarės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Spaudžiamas į ATR iš šiaurės įsiveržusių Rusijos pajėgų LDK kariuomenės korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto Mykolo Zabielos traukėsi link Varšuvos. Pasitraukusios iš Bielsko LDK pajėgos liepos 19 d. prie Granės (lenk. Granne) kaimo persikėlė per Vakarinį Bugą. Zabiela planavo išnaudoti Vakarinį Bugą ir prie Dzerbų bei Kšemenio sustabdyti rusų pajėgas, vadovaujamas generolo anšefo Michailo Krečetnikovo.
Liepos 22 d. į pagalbą Zabielos pajėgoms atvykus generolo leitenanto Arnoldo Byševskio vadovaujamiems daliniams LDK pajėgos pasiekė 12 tūkst. karių ir 12 pabūklų.
Tą pačią dieną į Perlejevo kaimą atvyko rusų pajėgų avangardas (4,5 tūkst. karių, 12 pabūklų), vadovaujamas generolo majoro Fiodoro Denisovo. Jų tikslas buvo forsuoti Vakarinį Bugą ir sudaryti galimybę per upę persikelti pagrindinėms rusų pajėgoms. Tuo pat metu generolo poručiko kunigaikščio Jurijaus Dolgorukovo vadovaujamos apie 3 tūkst. karių dydžio rusų pajėgos rengėsi forsuoti Vakarinį Bugą prie Drohičino ir atakuoti dešinį Zabielos pajėgų sparną.
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Siekdamas neleisti rusams persikelti per upę liepos 23 d. Zabiela į Drohičiną pasiuntė generolo leitenanto Povilo Jurgio Grabovskio vadovaujamą 2 tūkst. karių dydžio dalinį. Pasiekęs perkėlą Grabovskis pamatė, kad rusai jau persikėlė per upę ir grįžo atgal. Savo ruožtu Dolgorukovas, pastebėjęs, kad jo planas buvo atskleistas, atsisakė ketinimo atakuoti dešinį Zabielos pajėgų sparną.
Tuo metu kai Denisovo pajėgos liepos 24 d. sumušė prie Granės įsitvirtinusius priešakinius LDK dalinis ir užėmė pontoninį tiltą. Juo persikėlusios per upę Denisovo pajėgos po artilerijos parengimo atakavo dvejomis eilėmis išrikiuotas LDK pajėgas.
Rusams priartėjus prie lietuvių pozicijų Zabielos pėstininkai ir artilerija atidengė ugnį ir kontratakavo visu frontu. Rusai pamėgino kontratakuoti dešiniame flange, tačiau jų mėginimą atmušė LDK kavalerija. Susidūrusios su pasipriešinimu rusų pajėgos atsitraukė. Dėl spartaus jų atsitraukimo LDK kavalerijos kontratakai nepavyko užkirsti kelio link tilto ir sutriuškinti.
Rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Turėdamas skaitinį pranašumą Zabiela sėkmingai įviliojo rusų pajėgas į pasalą, tačiau jam nepavyko sutriuškinti rusų nes Denisovas greitai pamatė kilusį apsupimo pavojų ir įsakė atsitraukti. Zabielos pajėgos neišnaudojo galimybės kontratakuoti ir susigražinti perkėlos.
Dvi valandas (nuo 5 iki 7 val. vakaro) trukusiame mūšyje LDK kariuomenė neteko apie 100 karių, rusai – apie 250.
Apie 19.00 val. M. Zabiela gavo žvalgybos informaciją apie iš Dorohičino judančias J. Dolgorukovo pajėgas ir pradėjo atsitraukimą link Vengruvo.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Хронологический указатель военных действий русской армии и флота. Т.1, С-Пб, 1908 г. Военные действия в Великом Княжестве Литовском и Польше в 1792 году.[1]
- Mała Encyklopedia Wojskowa, Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej, Warszawa 1967, Wydanie I, Tom 2
- Wolański Adam, Wojna polsko-rosyjska 1792 r, t. 2, Kampanija litewska, Wielkopolska Księgarnia Nakładowa Karola Rzepeckiego, Poznań 1922.
|