Jurginiškių apylinkė
54°46′š. pl. 23°47′r. ilg. / 54.77°š. pl. 23.78°r. ilg.
.svg){kind=small} Jurginiškių apylinkė
| ||
| Centras | Jurginiškiai (1950–1954?) Juragiai (1959?–1963) | |
  |
||
| TSRS topografija | ||
| Valsčiaus apylinkė | ||
| Valsčius | Garliavos valsčius | |
| Apskritis | Kauno apskritis | |
| Rajono apylinkė | ||
| Rajonas | Panemunės rajonas (1950–1955) Kauno rajonas (1955–1963) | |
| Sritis | Kauno sritis | |
| Dabartinė seniūnija | ||
| Alšėnų seniūnija, Garliavos apylinkių seniūnija | ||
Jurginiškių apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas pietų Lietuvoje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Garliavos valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Panemunės rajonui.[2] 1954 m. prijungta Padainupio apylinkė ir dalis Stanaičių apylinkės, 1961 m. – dalis Pažėrų apylinkės ir dalis Ringaudų apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Jurginiškių apylinkė prijungta prie Alšėnų apylinkės ir Garliavos apylinkės.[3]
| Apylinkės istorija | ||||
|---|---|---|---|---|
| Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
| 1954-05-25 (Išsamiau) |
„Pažangos“ kolūkis [4] | |||
| 1959-02-01 (Išsamiau) |
35 | „Pažangos“ kolūkis [5] | 5 kaimai | |
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 40
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 5
- ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 14–15
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 33–34
- ↑ Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 149