Juozapas Jaroševičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Juozapas Jaroševičius, lenk. Józef Jaroszewicz (1793 m. Bielske1860 m. vasario 1 d. ten pat) – Lietuvos teisės ir kultūros istorikas, kraštotyrininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo teismo raštininko šeimoje. 1812 m. Balstogės gimnazijoje gavo brandos atestatą ir pradėjo studijuoti Vilniaus universitete. Po baigimo suteiktas civilinės ir baudžiamosios teisės magistro laipsnis (1815 m.). Mokytojavo Volynės gimnazijoje Kremenece, vėliau pertvarkytoje į licėjų.

1826 m. pakviestas dėstyti LDK ir Lenkijos karalystės teisę į Vilniaus universitetą, vėliau skaitė diplomatijos ir statistikos kursą. Pedagoginėje veikloje tęsė žinomo teisės autoriteto Igno Danilevičiaus kursą. 1828 m. suteiktas profesoriaus vardas. Kai po 1831 m. sukilimo Rusijos imperijos administracija šią aukštąją mokyklą uždarė, J.Jaroševičius kurį laiką dirbo Laikinajame mokyklų komitete. Išleistas į emiratūrą, grįžo gyventi į gimtąjį Bielską. Pastarajame mieste tęsė kraštotyros darbą, periodinėje spaudoje paskelbė straipsnius apie Bielsko stačiatikių cerkves (1845 m.), Pilies Kalną (1845 ir 1847 m.), Haličo kunigaikščio Danieliaus karūnavimą (1847 m.), Gardino girios sienų reviziją (1847 m.).

Visgi daugiausiai Juozapas Jaroševičius nuveikė Lietuvos teisės ir kultūros istorijos tyrimuose, pagrįstai įvardijamas kaip vienas iš šios srities pradininkų. Susipažinęs su Motiejaus Strijkovskio, Teodoro Narbuto, Nikolajaus Karamzino ir kitų istorikų veikalais bei išnagrinėjęs Lietuvos metriką ir kitus istorinius šaltinius, 18441845 m. paskelbė tritomį „Lietuvos civilizacinis paveikslas nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus". Šis veikalas turėjo didžiulę įtaką lietuvių tautiniam atbudimui.

Svarbūs ir kiti J.Jaroševičiaus darbai apie Vilniaus universiteto vaidmenį Lietuvos kultūroje, pagonybę. Nemažai straipsnių LDK istorijos tematika mokslininkas paskelbė periodiniuose leidiniuose „Biblioteka Warszawska", „Biruta", „Dziennik Warszawski", „Znicz", „Athenaeum" ir „Tygodnik Petersburski".

Bibliografija (pasirinktinai)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]