Juokingo žmogaus sapnas

„Juokingo žmogaus sapnas“ (rus. Сон смешного человека, Son smeshnovo cheloveka) – 1877 m. parašyta Fiodoro Dostojevskio novelė. Joje rašoma apie žmogų, kuris prarado gyvenimo prasmę ir nusprendžia nusižudyti. Tačiau po netikėto susitikimo su maža mergaite, jis leidžiasi į „kelionę“, kuri įskiepija jame meilę savo artimui. Šis apsakymas pirmą kartą pasirodė rinkinyje „Rašytojo dienoraštis“ (rus. Дневник писателя)

1990 m. buvo išleista Murray Watts BBC trumpametražė istorijos adaptacija „The Dream“ (liet. „Sapnas“), kurią režisavo Norman Stone bei kurioje vaidino Jeremy Irons; filmą sudaro tik monologas. Taip pat egzistuoja Aleksandr Petrov adaptuotas animacinis filmas „Juokingo žmogaus sapnas“.

Siužetas

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Istorija prasideda pasakotojui beklaidžiojant po Sankt Peterburgo gatves. Jis svarsto kaip nuo sunkiai atmenamų laikų buvo visad išjuokiamas, ir kaip, visai neseniai, jis suvokė, kad jo gyvenime daugiau nebėra prasmės. Šitoks netikėtas atradimas jį priveda prie minties apie savižudybę. Pasakotojas tada atskleidžia, jog jis jau prieš porą mėnesių nusipirkęs revolverį, kad galėtų iššauti sau į galvą.

Nepaisant niūrios nakties, pagrindinis veikėjas žvilgteli į dangų ir pamato vienišą žvaigždę. Vos pažvelgęs į žvaigždę, jis pastebi jog jo link atbėga maža mergaitė. Pasakotojas įtaręs jog tikriausiai kažkas nutiko jos mamai mergaitę nuveja ir patraukia buto link.

Atsidūręs namie nugrimzta kėdėje ir pasideda ginklą ant šalia esančio staliuko. Tačiau jis dvejoja dėl savižudybės, nes jį griaužė sąžinė nuo pat tos akimirkos kai nuvijo mergaitę. Prieš užmigdamas kėdėje pasakotojas porą valandų bando gliaudyti esminius gyvenimo klausimus. Bemiegant jis nugrimzta į labai ryškų sapną.

Sapne jis sau šauna į širdį. Pasakotojas miršta, bet lieka sąmoningas ir susipranta, jog jis esąs ne kieno kito, bet savo laidotuvėse. Išbuvus neaišku laiko tarpą šaltame kape, ant jo akių vokų pradeda lašėti vanduo. Pasakotojas maldauja pasigailėjimo. Staiga jo kapą atidaro neaiški figūra, kuri jį ištraukia lauk ir jiedu pradeda sklęsti per dangų į kosmosą. Po ilgo skrydžio erdvėje, pasakotojas nuleidžiamas planetoje panašioje į Žemę, tačiau tai nebuvo ta Žemė kurioje jis nusižudė.

Pagrindinis veikėjas patalpinamas, rodos, idiliškoje Graikijos saloje, kuri simbolizuoja Žemę prieš pirmąjį nuopuolį. Netrukus jis aptinkamas salos gyventojų, kurie yra linksmi, palaiminti ir be nuodėmių. Pasakotojas daugelį metų gyvena šioje utopijoje, vis stebėdamasis aplinkui tvyrančiu gerumu.

Tačiau vieną dieną jis netyčia išmokina vietinius melo; taip prasideda utopijos tvirkimas. Melai gimdo išdidumą, išdidumas tampa kitų nuodėmių priežastimi; netrukus seka ir pirmoji žmogžudystė. Susidaro grupuotės ir kyla karai. Mokslas išstumia iš gyvenimo emocijas ir prieš tai gyvenę utopijoje, dabar vietiniai nebegali prisiminti buvusios laimės. Pasakotojas maldauja žmones grįžti į tiesos kelią, arba nors jau nužudyti jį už jų nuopuolį, bet gyventojai nesutinka ir tada pasakotojas pabunda. 

Dabar jis – visiškai kitas žmogus, dėkingas gyvenimui ir įsitikinęs žmogaus gerumu bei nuostabios meilės galimybe. Jis pašventina savo gyvenimą skleisdamas idėją apie Aukso Erą, kada kiekvienas mylės savo artimą kaip save patį

Pabaigoje pasakotojas pareiškia, jog bandė surasti tą mažą mergaitę ir kad ir toliau jos ieškos, tikriausiai kad galėtų atpirkti kaltę už praeities gerumo stoką.